„Kurdai neturi draugų. Vienintelis jų draugas – kalnai. Užuot keliavę į pietus – į Meką pasimelsti, mes keliaujame į šiaurę, nes norime pabėgti nuo mirties”, – sakė vienas kurdas amerikiečių žurnalistei, nusigavusiai į Šiaurės Iraką. Turkija prie Irako sienos sutelkė 100 tūkstančių kareivių, nes po kruvinų savaitgalio susirėmimų su kurdais ketina imtis karinių veiksmų.
Kurdų istorija – tai karų, sukilimų ir neišsipildžiusių svajonių istorija. Ši 25 milijonų tauta, minėta dar trečiame amžiuje prieš mūsų erą, iki šiol taip ir nesugebėjo sukurti savo valstybės ir tebegyvena skiriama valstybių sienų.
Ar kurdai – turkai kalniečiai?
Pirmasis pasaulinis karas padalino kurdus tarp 5 valstybių – Turkijos, Irano, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos (ketvirtajame dešimtmetyje iš prancūzų ir britų valdytų teritorijų susikūrė Sirija ir Irakas) ir Sovietų Rusijos. Karas ir Osmanų imperijos subyrėjimas atnešė kurdams vilties. Tuometinis JAV prezidentas Woodrow Wilsonas siekė, kad Turkijoje gyvenančios tautos gautų autonomiją. 1920 metais Turkija pasirašė Sevro sutartį, kuri garantavo, kad iš dalies Turkijos žemių bus sukurta kurdų valstybė. Tai taip ir nebuvo įgyvendinta, tačiau pasaulis pirmą kartą išgirdo apie kurdus. 1923 metais Lozanos sutartis atėmė iš jų viltį turėti nepriklausomą valstybę. Šveicarijoje Turkijos atstovas pareiškė, kad Turkija ir kurdai yra partneriai bei broliai, tačiau pasaulis tarp turkų ir kurdų nematė jokio skirtumo. 1937 metais Turkijos užsienio reikalų ministras aiškino: „Šiandien jau nėra kurdų problemos”. Turkija tuomet paskelbė dekretą, kuriame kurdus pavadino „turkais kalniečiais”.
Kilus Antrajam pasauliniam karui, sukurti nepriklausomą valstybę pabandė šiandien Irako teritorijoje gyvenantys kurdai. Tam pasipriešino britai. Jie nenorėjo prarasti naftos pilno Kirkuko regiono kontrolės. Britų lėktuvai kelis kartus bombordavo sukilėlių stovyklas.
Pagalbos – į Maksvą
Rusijoje bolševikų sukelta revoliucija atgaivino kurdų viltis turėti savo valstybę. Jie paramos ėmė ieškoti Sovietų Rusijoje nusiųsdami į Maskvą tokį raštą: „Kurdai rusų tautą laiko Rytų išlaisvintoja ir yra pasirengę susieti savo likimą su rusų liaudies likimu.”
Kai per Antrąjį pasaulinį karą į Iraną buvo įvesta britų ir sovietų kariuomenė, kurdai pasijuto stipresni. Jie išvijo Irano karius iš šiaurės vakaruose esančio Mahabado. 1946 metų sausio 22-ąją jame prasidėjo sukilimas, kurį parėmė Josifas Stalinas. Amerikiečių žurnalistas Archibaldas Rooseveltas jaunesnysis tuomet parašė: „Tos mažos kurdų respublikos sukilimas ir specifika, jos trumpa, bet audringa istorija, jos staigus žlugimas – vienas nuostabiausių šiuolaikinės Artimųjų Rytų istorijos įvykių.”
Mahabado respublikoje kurdų kalba buvo paskelbta valstybine, ir jos pradėta mokyti mokyklose. Buvo įkurtas ir pirmasis kurdų teatras. SSRS kurdams padovanojo spaustuvę ir radijo stotį. Tačiau, kai sovietų kariuomenė paliko Iraną, šalies valdžia tą respubliką panaikino. Kad išvengtų naujų sukilimų ir pagerintų santykius su kaimynais, penktojo dešimtmečio antroje pusėje Iranas su kurdais ėmė elgtis liberaliau. Jis politiškai ir ginklais parėmė kurdų išsivadavimo judėjimą Irake. Tačiau Iranui rūpėjo ne kurdų interesai – jis siekė atgauti žemes, į kurias reiškė pretenzijas. 1975 metais Alžyre Iranas pasirašė su Iraku sutartį pažadėjęs neremti kurdų ir už tai gaudamas Šat al-Arab upę.
Kurdų mazgas
1958 metai kurdams atnešė naujų vilčių. Irake buvo nuversta monarchija, ir naujoji šalies valdžia pasiūlė kurdams autonomiją. Irako herbe šalia arabiško kardo net atsirado kurdų durklas. Tačiau, kai vyriausybę ėmė formuoti kiti politikai, šie pažadai buvo pamiršti, o pabandę juos priminti kurdai buvo nutildyti iš lėktuvų mėtomomis bombomis. 1963 metais į kurdų žemes įžengė Irako kariuomenė. Jungtinių Tautų duomenimis, per 1960-1970 metų kovas žuvo apie 60 tūkst. kurdų.
Kurdai suskilo. Vieni palaikė gerus santykius su valdžia tikėdamiesi autonomijos, kurią žadėjo Bagdadas už paramą per konfliktą su Iranu, kiti siekė tik nepriklausomybės. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje konfliktas vėl peraugo į kruviną kovą.
Regiono valstybės solidariai rūpinosi, kad sienų atskirti kurdai nepalaikytų ryšių. 1963 metais buvo nutarta dykumoje pažymėti 30 km pločio pasienio ruožą, kad Irako kurdai negalėtų palaikyti ryšių su užsienyje gyvenančiais tautiečiais. Po 15 metų šis projektas imtas įgyvendinti.
Aštuntajame dešimtmetyje per Kurdistaną buvo nutiesti strateginiai keliai ir policijai prižiūrint imti kurti „naujoviški kaimai”. Irako valdžia tarp kurdų vykdė aktyvią propagandą. 1980 metais šalies televizija rodė, kaip prezidentas Saddamas Husseinas apdovanoja kurdus televizoriais ir šaldytuvais.
Panašiai su kurdais elgėsi ir Irakas bei Turkija. Abi valstybės nuolat rengė karinius manevrus kurdų teritorijoje ir labiausiai bijojo, kad kurdai neperimtų naftos telkinių. 1981-1986 metais Turkija daugybę kartų bombordavo Irako Kurdistaną.
Kurdų lyderis kalėjime
Sirija ir Turkija naudojosi kurdais ir tarpusavio santykiams. Abi valstybės ginčijosi dėl sienų ir dėl Eufrato vandens, nes Turkija upėje pastatė užtvanką. Abi šalys demonstravo karingumą – Turkija kaip NATO narė, o Sirija palaikoma Varšuvos bloko. Devintajame dešimtmetyje Sirija suteikė prieglobstį Kurdistano darbininkų partijos lyderiui Abdullah Ocalanui, kurį Turkija vadino savo didžiausiu priešu.
A.Ocalanas Sirijoje įkūrė stovyklas savo kovotojams mokyti. 1991 metais jis perkėlė jas į Iraką ir iš ten puldinėjo turkus. 1999-ųjų vasarį A.Ocalanas buvo pagrobtas iš Graikijos ambasados Kenijoje, atgabentas į Turkiją ir nuteistas mirties bausme. Kilus protestams visame pasaulyje, mirties bausmė buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Turkijos kalėjime A.Ocalanas tebėra ir dabar.
Prieš kurdus – cheminis ginklas
1963 metais Irakas pirmą kartą prieš kurdus panaudojo cheminį ginklą – napalmo bombas. Pasaulis apsimetė to nepastebėjęs. S.Husseinas pasijuto drąsiau ir nutarė nubausti kurdus už bendradarbiavimą su Iranu per Irako-Irano karą. 1988 metų kovo 16 ir 17 dienomis Irako lėktuvai surengė cheminę ataką Halabdoje. Žuvo 5 000 žmonių, apie 100 tūkstančių teko palikti namus. Ir šį kartą Vakarai beveik nereagavo. Kai kurdų delegacija atvyko į Kuveitą, kad pareikštų oficialų protestą, Kuveito diplomatas ironiškai paklausė: „Ko tikėjotės? Kad būsite apšlakstyti kvepalais?”. Net Jungtinės Tautos nutraukė tyrimą dėl įrodymų trūkumo.
Paraginti JAV prezidento George’o Busho Irako kurdai vėl sukilo 1991 metų pabaigoje, kai vyko operacija „Audra dykumoje”. Jie į savo kontrolę perėmė didelę dalį Kurdistano, tačiau JAV palaikymo nesulaukė. 1991 metų kovą Irako kariuomenė perėjo į puolimą. Kurdų teritorijoje buvo užnuodytas vanduo, augalai apipurkšti chemikalais. 2 milijonai kurdų pabėgo į kalnus Turkijos ir Irano sienos kryptimi, o JAV padarė tokį oficialų pareiškimą: „Jungtinės Valstijos nemano, kad turi jausti kaltę, nes niekada nežadėjo ginklais padėti kurdų sukilėliams, nors ir yra taip teigiančiųjų.”
Tokiu nesikišimu siekiama išsaugoti pusiausvyrą Artimuosiuose Rytuose, nes kurdų valstybės sukūrimas destabilizuotų regioną. Nepriklausomas Kurdistanas rūpi tik patiems kurdams. Pradėjusios karą Irake ir bijodamos, kad kurdai neperimtų naftos telkinių kontrolės, JAV liepė Turkijai atitraukti kurdų kovotojus iš Kirkuko, kurį užėmė koalicijos kariai. Amerikiečiai žinojo, kad, jei suteiks kurdams bent mažiausią pagalbą, kils konfliktas su Turkija. Dabar JAV ragina Turkiją nepradėti karinių veiksmų Šiaurės Irake, kad nepablogėtų padėtis ir taip neramioje valstybėje. JAV net svarsto galimybę surengti anskrydžius prieš Kurdistano darbininkų partijos sukilėlius, kad užbėgtų už akių turkų įsiveržimui į šiaurės Iraką.
Vadinas,jie visgi kazkada turejo respublika,siokia tokia valstybe.o dabar visi juos engia kaip parazitus,cheminius ginklus naudojo.Nesidyvinu as ,kad jiems tos valstybes reikia,nes kai pasaulis su jais sitaip elgiasi..kur kitur suras jie ramu prieglobsti?jie irgi zmones,normalus,lygeverciai,toki patys zmones kaip mes !!THE WORLD , MIND IT !!
1991 m parsidejus operacijai „audra dykumoje” kurdai buvo priversti begti is savo terijtorijos (as ja vadinu salimi, valstybe). nepilnameciai vaikai atsiskyre nuo savo tevu. kitose salyse stengesi susikurti gyvenima. bet kaip bebutu keista jiems ir issilavinima ir darba suirasti sunku. visas pasulis nusisukes. O JAV tai isvis veidmainiai. karas karas… kurdai tapo medziojamasis kiskias. turkai yra pasirenge iszudyti visus kurdus jei tik jiems pavyks sukurti valstybe (taip yra paskys ne vienas turkas) Turkija yra priesikiausiai nusiteikusi pries kurdus. jei pamegintumete bent uziminti turkui apie kurdistana as garantuoju 99% kad jis pasakytu:” Kurdistanas?!! as nezinau Kurdistano! tai tik sapnas!” turkai teigia- jie (kurdai) kiekviena diena zudo musu vaikus, tevus . Taip tai tiesa. BET turkai per amzius sieke prisijungti kurdistano zemes, jiems kurdu nereikai, velniop juos, lai vis dvesia, isnaikinti visus- turku mastysena. taigi jie juos ir naikina. ziauriausias budais. Beje kiekvienas turkas nepraleidzia progos pasigirti savo kariuomene:”musu kariuomene yra 3 pasulyje, naujausia tecnika, mes esame visur- ant zemes ir ore!!!”O juk ta visa kariuomene ir naudojama pries kurdus! Kaip yra baisu, as istikruju tai net nesuvokiu kaip kitos salys gali kontroliuoti kazkada buvusia galinga valstybe. VISKAS DEL NAFTOS. nualinta kurdu tauta jau nebeturi prie ko glaustis didziosios valtybes sako: mus yra svarbu Kurdistano likimas, norime kad tai butu valtybe” Ne velnio! as asmaniskai 100% palikau kurdus, tai kas, kad jie separatistai, visi taip elgtumemes tokioje stuacijoje.
Kurdai,kaip ir kiekviena tauta turi savo istorija.Ju proteviai vieni is pirmu atkeliavo i derlingojo pusmenulio zemes ir ten isikure.Dave pradzia tolimesnems kartoms.O dabar juos daug kas ignoruoja,teigdami,kad kurdu kaip tautos nera ir,kad jie neturi savo istorijos.Argi ne juokingi zmones?As tikiuosi,kad ateis toks laikas,kada kurdai gales dziaugtis savo oficialia valstybe