Valstybė išsižada savo piliečių

Rytoj Lietuva minės 15-ąsias Konstitucijos metines. Tačiau būtent pagrindinio įstatymo sergėtojas Konstitucinis Teismas pernai rudenį lėmė, kad pastaruoju metu iš mūsų tautiečių atimami Lietuvos piliečių pasai.

Pernai lapkritį paskelbtas Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimas, kad dviguba pilietybė galima tik išimtiniais atvejais, jau beveik metus kelia aršias diskusijas Lietuvoje ir užsienyje. Kol šalies politikai laužo galvas, kaip keisti įstatymus, kad jie derėtų su skandalingu Konstitucijos sergėtojų nutarimu, dėl jo labiausiai nukentėję užsienio lietuviai nenuilsdami skambina pavojaus varpais: Lietuvos valstybė masiškai netenka savo piliečių. Ir ne tik vaikų, kurių susilaukia svetur įsitvirtinę tautiečiai.

Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdyje praėjusią savaitę nuskambėjo pritrenkiama žinia – esą per nepilnus metus Lietuvos pilietybė jau atimta iš 600-650 asmenų.

Ieškojo įrodymų

Nuo 2001 metų Šveicarijos pilietybę turinti lietuvė Diana Brunner prašymą išsaugoti teisę į Lietuvos pilietybę prezidentui įteikė dar 2004 metais. Moteris privalėjo įrodyti, kad jos tėvai ir seneliai buvo lietuviai ir gyveno Lietuvoje. „Man liepė rasti duomenų, kur gyveno mano seneliai per 1942 metų gyventojų surašymą, – stebėjosi Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos narė D.Brunner. – Taip pat turėjau įrodyti, kad seneliai 1919-1940 metais tikrai gyveno Lietuvoje.”

D.Brunner teigimu, Lietuvos ambasados Šveicarijoje susirašinėjimas su Migracijos departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos truko pustrečių metų. Moteris įrodė lietuvišką senelių kilmę, tačiau duomenų apie jų ankstesnę gyvenamąją vietą paieškos užtruko. Tik šių metų pavasarį archyve D.Brunner pavyko rasti senelių santuokos liudijimą. Tačiau buvo per vėlu – jau kurį laiką galiojo minėtas KT nutarimas dėl dvigubos pilietybės išimtinumo.

Netikėta „padėka”

Kad nebelaikoma Lietuvos piliete, D.Brunner sužinojo atsitiktinai ir tokiomis aplinkybėmis, kurių nenorėtų prisiminti. Pernai lapkritį Šveicarijoje lankėsi prezidentas Valdas Adamkus. Lietuvių bendruomenė kartu su Diana džiugiai įsitraukė į aukšto svečio priėmimo organizavimą. V.Adamkui išvykus D.Brunner sumanė internete susirasti informacijos apie jo viešnagę Šveicarijoje. Pradėjusi paiešką pagal savo pavardę moteris neteko žado. Paaiškėjo, kad D.Brunner pavardė figūravo Migracijos departamento vadovo Almanto Gavėno pasirašytame įsakyme, kuris negailestingai skelbė: „Šiuos asmenis laikau netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės.”

D.Brunner pasijuto kaip tėvynės išdavikė, pririšta prie gėdos stulpo. „Septynerius metus atidaviau lietuvybės puoselėjimui, ir štai kokia padėka”, – pasipiktinimo neslėpė moteris. Ji susisiekė su tuometine Lietuvos konsulato Berne vadove Violeta Baltrušyte ir parodė internete skelbiamą Migracijos departamento dokumentą. Konsulė, pasak D.Brunner, nustebo ne mažiau ir dievagojosi jo nemačiusi. „Atsisakyk Šveicarijos pilietybės, ir tau iškart grąžins Lietuvos”, – tokie diplomatės žodžiai įsirėžė į D.Brunner atmintį.

LŽ kalbinta V.Baltrušytė, šiuo metu einanti Lietuvos ambasados Šveicarijoje patarėjos pareigas, gerai prisiminė D.Brunner atvejį. „Žmonės, turėję teisę į Lietuvos pilietybę, tą teisę išsaugojo ir iki KT nutarimo galėjo ją įgyvendinti. O D.Brunner tą teisę reikėjo įrodyti pateikiant atitinkamus dokumentus”, – aiškino ji.

Tačiau iki 2006 lapkričio 16 dienos, kai įsigaliojo liūdnai pagarsėjęs KT nutarimas, ji nespėjo to padaryti ir Lietuvos pilietybės neišsaugojo. „Diana yra labai aktyvi lietuvių bendruomenės narė. Jos nesėkmė buvo itin skaudi mums visiems”, – apgailestavo V.Baltrušytė.

Nelaksto paskui kiekvieną

Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Bučinskas LŽ pripažino, kad nuostatos dėl pilietybės per pastaruosius du dešimtmečius keitėsi ne kartą. Tai neišėjo Lietuvos žmonėms į naudą. Tačiau teiginio, kad Lietuvos pilietybės per metus neteko 650 žmonių, K.Bučinskas nenorėjo patvirtinti ir įvardijo jį kaip skambią frazę, mestą iš aukštos Seimo tribūnos.

K.Bučinskas priminė, kad 2003-2006 metais galiojo įstatymo pataisa, pagal kurią kitos šalies pilietybę turėję asmenys galėjo kreiptis į Migracijos departamentą ir prašyti atnaujinti Lietuvos pilietybę. „Galbūt tie žmonės pavėlavo, nežinau. Turiu įdėmiai peržiūrėti kiekvieną atvejį, – sakė valdininkas. – Tačiau manau, kad jūs minite atvejus, kai žmonėms buvo atimta pilietybė. Jie galėjo kreiptis dėl jos atgavimo, bet po KT nutarimo vėl pasikeitus situacijai arba nesikreipė, arba nespėjo kreiptis.”

K.Bučinsko teigimu, kitos šalies pilietybę įgijęs lietuvis turėtų nedelsdamas pranešti apie tai Migracijos departamentui. Taip būtų išvengta painiavos ir nesusipratimų. Pasak jo, departamentas neprivalo bėgioti paskui kiekvieną svetur nukakusį lietuvį.

Kad pilietybė gali būti prarasta dėl vangaus Lietuvos institucijų bendradarbiavimo, susirašinėjimo, biurokratizmo, Migracijos departamento atstovas sutiko tik iš dalies: „Daug žmonių „pakibo” per susirašinėjimo procedūrą, kadangi priversti bendrauti per tarpininką – konsulatą. Užsienyje gyvenantys tautiečiai labai nenoriai bendrauja internetu, tiesiogiai su mumis. Konsulatai kartais nesugeba žmonėms išaiškinti, kokius dokumentus tautiečiai turi mums pateikti.”

Patarė nesivarginti

Po KT išaiškinimo galima išvysti ir kitokių grimasų. Pavyzdžiui, skirtingas pilietybes turinčių tėvų vaikas negauna Lietuvos pilietybės, nors vaiko mama gimė, gyveno ir gimdė Lietuvoje. Taip atsitiko Arūno ir Daivos Pemkų šeimai.

Lietuvoje savo verslą turinčio JAV piliečio A.Pemkaus žmonai pagimdžius dukrelę, Migracijos departamento darbuotojas patarė „nesivarginti” ir nesikreipti dėl Lietuvos pilietybės naujagimei, nes gauti jos nepavyks. Tokios „tvarkos” priežastis – mergaitės tėvo pilietybė. „Pagal 1991 metų Pilietybės įstatymą turėčiau teisę į Lietuvos pilietybę, tačiau pastarasis KT nutarimas tą teisę atėmė”, – LŽ tvirtino A.Pemkus. Jis pabrėžė, kad dėl tokio Konstitucijos aiškintojų sprendimo valstybė iš esmės atsisako savo vaikų.

Šeimai buvo patarta kreiptis į Amerikos ambasadą, ir ši naujagimei per 8 dienas išdavė JAV piliečio pasą. „Kad palygintume institucijų darbą, galiu pateikti pavyzdį: leidimo gyventi Lietuvoje laukiau 4 mėnesius”, – pabrėžė A.Pemkus.

Jis pasakojo turintis daug draugų, dešimtį metų dirbusių JAV, Didžiojoje Britanijoje ir ten susilaukusių vaikų, kuriems dėl kelionės dokumentų buvo paranku priimti tų šalių pilietybę.

„Atvykus į Lietuvą jų vaikams atsisakoma išduoti lietuviškus pasus, nors abu tėvai yra lietuviai, Lietuvos piliečiai. Liepiama atsisakyti pirmosios pilietybės. Juokas pro ašaras”, – stebėjosi vyras.

A.Pemkus taip pat atkreipė dėmesį, kad neaiškus Pilietybės įstatymas supriešina Lietuvos tremtinius – išvežtus į Sibirą ir prieglobsčio ieškojusius Vakaruose. Pastarieji ir jų vaikai dėl dvigubos pilietybės sunkumų nepatiria. O į Lietuvą grįžusiems ir vėliau kitų šalių pilietybę gavusiems Sibiro tremtiniams Migracijos departamentas gali be jokių skrupulų Lietuvos pilietybę atimti.

KT nutarimas, suvaržęs Lietuvos piliečių teises, atvėrė vartus neribotai valdininkų savivalei. „Jei esi tremtinio vaikas ir pirmiau įgijai Lietuvos pilietybę, o vėliau kitos šalies, Migracijos departamentas turi teisę pirmąją atimti. Čia randasi dvejopi standartai”, – teigė A.Pemkus.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.