Neregėtos mašinos vertė ir ploti, ir žegnotis

Faktas, esą prieš daugelį amžių kunigaikščio Vytauto Didžiojo kariauna girdė žirgus Juodojoje jūroje, nuo šiol patvirtintas ne tik garsių istorikų. Keturi lietuviai verslininkai, prieš kelias savaites sukorę milžinišką kelią iki pat Ukrainos megapolio Odesos ir atgal, tuo įsitikino patys.

Per kelias valstybes keliavusių trijų klaipėdiečių ir vieno vilniečio sutikti vietiniai gyventojai perpasakojo iš kartos į kartą perduodamus pasakojimus apie kadaise pražygiavusius lietuvius.

Tiesa, patys verslininkai net 4300 kilometrų keliavo ne žirgais, o neregėto susidomėjimo sulaukusiomis transporto priemonėmis – keturračiais.

„Ir gerai pailsėjome, ir Lietuvos rekordą užfiksavome“, – džiaugėsi vienas kelionės iniciatorių – klaipėdietis Gvidas Skirutis, prisipažinęs, kad atostogos ant sofos jam – pačios nykiausios.

Smagu, bet pavojinga

Ekstremalų laisvalaikį propaguojantys vyrai kelionės maršrutą pasirinko spontaniškai – esą dar prieš savaitę iki žygio kartu susėdę nusprendė, kada ir kuriam laikui gali išvykti, tačiau dėl maršruto nebuvo tikri.

Prieš metus keturračiais visą Lietuvą apvažiavę bičiuliai pamanė, kad ekstremaliai pakeliauti labai tinka ne visada lygūs Rytų Europos keliai.

„Vis dėlto tai žemės ūkio technika“, – juokėsi G.Skirutis. Jo keturratis registruotas kaip automobilis, o bičiulių transporto priemonės – kaip traktoriai.

Vienas pramogos iniciatorių pasakojo, kad keturratis ekstremalioms kelionėms tinka tiesiog idealiai. Juo galima ir per mišką lėkti, ir upę pervažiuoti, ir ant pakankamai stataus kalno užvažiuoti, o audringa aplinkinių reakcija puikiai pakelia nuotaiką.

„Tačiau vairuoti ne tik smagu, bet ir pavojinga, nes galima nesunkiai apvirsti. Šį kartą apsiėjome be traumų, bet anksčiau buvau šonkaulius susilaužęs, smarkiai išsinarinęs petį. Vis dėlto nesėkmės noro važiuoti neužmušė, nes jausmas nuostabus – visada esi gamtoje, kvėpuoji grynu oru, matai, kaip miške stirnos bėgioja“, – pasakojo G.Skirutis, po kelionės kurį laiką negalėjęs priprasti prie miesto oro. Vyrui kaito veidas, dusino.

Rinko parašus

Nuotykių kupiną žygį įprasminti nusprendę vyrai kreipėsi į rekordus fiksuojančią agentūrą „Factum“ ir gavo patarimų, ką reikia daryti kelionės metu, kad rekordas būtų pripažintas tikru. Šiuo metu visi surinkti įrodymai – jau Vilniuje.

„Įvairiose vietovėse rinkome žmonių parašus, kuriais jie liudijo, kad mes iš tikrųjų vykome keturračiais, o ne lėktuvu šį maršrutą praskridome. Turėjome fotografuoti vietovių pavadinimus. Džiugu, kad istorikas Vygantas Vareikis mums suteikė nemažai informacijos, kokiose vietovėse būtina apsilankyti“, – kalbėjo G.Skirutis.

Jis pasakojo, kad siekis užregistruoti rekordą gimė visai ne iš arogancijos.

„Tiesiog norėjome kaip nors įprasminti savo žygį. Juk smagu pabūti geriausiu. Taip metėme savotišką iššūkį kitiems keturračių šeimininkams, kad siektų geresnių rekordų. Tiesa, kol kas konkurentų nėra daug – keturračiai dar laikomi egzotika, o ir pasiruošti tokiai kelionei reikia ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai“, – aiškino verslininkas.

Svarbu ištvermė ir apsauga

Specialiai prieš kelionę klaipėdietis tikino nesportavęs – kiekvieną rytą ir taip bėgioja, mėgsta maudytis ledinėje jūroje, žaidžia krepšinį ir tenisą.

„Tačiau fizinė ištvermė keliaujant keturračiu labai svarbi, nes nuolat judi, laikai vairą, šokinėji per duobes. Man grįžus dar kitą dieną rankos drebėjo – ne iš nuovargio, o nuo vibracijos“, – sakė G.Skirutis.

Saugumo sumėtimais keliautojai apsirūpino ir apsaugos priemonėmis – iš vietos nejudėjo be šalmų, aukštų batų, stuburo, kelių ir pečių apsaugos.

„Niekada nežinai, kada nukrisi, o juk greitis – didžiulis. Keturračiu galima lėkti iki 140 kilometrų per valandą“, – gyrėsi G.Skirutis, pridūręs, kad šios kelionės metu greičiau nei 120 kilometrų per valandą nė vienas jų nespaudė.

Priešiškumo nepatyrė

Per daugelį šalių važiavę verslininkai iš pradžių baiminosi, kad vietiniai gyventojai nesupras jų kelionės motyvų.

„Būgštavome, jog sakys, kad joks Vytautas čia niekada nežygiavo, kad taip lietuviai šneka tik iš pasipūtimo.

Tačiau buvo priešingai – vietiniai mums pasakojo Lietuvos istoriją, rodė piliavietes, kuriose esą buvo apsistojusi Vytauto kariuomenė. Su žmonėmis bendravome daug – kadangi maisto beveik nesivežėme, valgydavome kaimų kavinukėse, ragavome tradicinio maisto, nevengėme apie viską klausinėti“, – pasakojo G.Skirutis.

Per Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą iki Odesos važiavę verslininkai grįžo kitu keliu – per Pridnestrės regioną, Moldovą, Rumuniją, vėl užsuko į Ukrainą ir per Lenkiją pasiekė Lietuvą.

„Žmonės neslėpė nuostabos – keturi vyrai kamufliažo drabužiais ant keistų mašinų, neabejoju, jiems atrodė keistai. Tačiau priešiškumo nebuvo – visi plojo, mojavo, šūkavo. Tiesa, vienas kaimietis, laukuose mus išvydęs, puolė žegnotis. Gal pamanė, kad esame kareiviai?“ – juokėsi ekspedicijos dalyvis.

Zombių šalis

G.Skirutis prisiminė, kad vieną nemalonų nuotykį vis dėlto teko patirti. Nuo Moldovos atsiskyrusioje, tačiau iki šiol nepripažintoje Pridnestrės apskrityje pasieniečiai lietuvius iškart įspėjo: „Mūsų šalyje geriau nenakvoti ir į sostinę neužsukti – nesaugu.“

„Nors valstybė maža – vos dvi valandos kelio, iš mūsų surinko neregėtai daug mokesčių. Temo, žmonės pakelėse atrodė išsigandę. Moldavai šią valstybę pavadino „zombių šalimi“. Be to, visą kelią mus sekė kažkoks automobilis. Būtume sustoję, tikrai būtų tekę ne dešimt ir ne dvidešimt dolerių jiems atiduoti“, – šiurpoką nuotykį prisiminė klaipėdietis.

Saugumo sumetimais keturi ben­dražygiai stengėsi važiuoti kolona. „Kai leki vienas, atrodo, kad chuliganas koks laksto, o kai keturi iš karto – visai kitaip reaguojama. Net mus stabdę milicininkai pagarbiai elgėsi. Tik vis klausinėjo nustebę, kiek tokia mašina benzino ryja, koks variklio galingumas“, – kvatojo G.Skirutis.

Ant sofos labiau pavargsta

Paskutinę parą keturi lietuviai važiavo nesustodami – po 15 dienų ekstremalių kelionių vyrai buvo išsiilgę namų. Su trumpomis poilsio pertraukėlėmis jie keliavo nuo šešių ryto iki antros valandos nakties.

Grįžę visi keturi iškart kibo į darbus, nes jautėsi labai pailsėję. „Kiekvienas gerą poilsį supranta savaip. Aš ant sofos galiu pagulėti labai trumpai. Net į poilsinę kelionę išsiruošę su šeima iškart išsinuomojame automobilį ir leidžiamės po šalį“, – tikino verslininkas.

Dažnai keliaujantis G.Skirutis verslo, kaip ir jo bendražygiai, be priežiūros palikti nebijo – net į skambučius iš darbo kelionės metu neatsiliepė.

„Kai vairuoji keturratį, negali galvoti apie nieką kitą – tik vairavimą. Na, gal dar mintyse pafilosofuoji apie gyvenimo prasmę“, – šypsojosi verslininkas.

G.Skirutis neslėpė šeimą jau pratinantis prie ekstremalių kelionių.

„Automobiliu esame išmaišę pusę pasaulio – ir Pietų Amerikoje buvome, ir Afrikoje. Vaikai taip pat nuo mažens dalyvauja tokiose pramogose. Štai po kelių savaičių su draugų šeima keliausime po Islandiją“, – sakė jis.

Planuoja naują maršrutą

Šiuo metu keturračiai, kurie, pasak G.Skiručio, kainuoja beveik kiek naujas automobilis, ilsisi ir laukia techninės apžiūros. Tačiau be darbo jie stovės neilgai – vos grįžę iš vienos kelionės, keturi verslininkai jau planuoja kitą maršrutą.

„Dabar kalbame apie kelionę į Sibirą. Ji taip pat galėtų būti istorinė – tremtinių keliais nuvažiuosime, jų kapus aplankysime. Taip pat norėtume keturračiais pasiekti Dakarą – garsųjį miestą Senegale. Tad Sibiras galėtų būti lyg pratybos prieš ilgesnę kelionę į Vakarų Afriką“, – teigė G.Skirutis.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.