Jie buvo vadinami hipiais

Šiandien jie – žinomi Lietuvos žmonės, kuriuos lydi sėkmė. O paauglystėje ir jaunystėje buvo atskalūnai, nenorėję ir negalėję taikstytis su sovietine ideologija. Jie gyveno tarsi valkatos ir dažniausiai buvo vadinami hipiais. Bet šių jaunuolių akiratis buvo gana platus, žinių jie sėmėsi aukštojoje gyvenimo mokykloje.

Sovietiniais laikais Lietuvoje buvo nemažai tokio jaunimo. Vieni dažniausiai marširuodavo po Vilniaus „brodą” (dabar – Gedimino prospektas), kiti labiau mėgdavo slampinėti po senamiestį ir Jaunimo sodą (dabar – Sereikiškių parkas). Šį šeštadienį pasakojame apie tuos, kuriems sostinės senamiestis buvo tarsi antrieji namai, o kelionės autostopu po anuometinę „plačiąją šalį” – būtina vasaros atrakcijų dalis.

Įvairiuose Sovietų Sąjungos miestuose vieni kitų nepažįstantys hipiai galėdavo drąsiai prieiti ir pradėti šnekėtis. Iš pokalbio dažniausiai paaiškėdavo, kad jie turi ne vieną bendrą bičiulį, kokie panašūs jų pomėgiai, interesai ir apskritai pasaulėjauta. Šioje hipių bendruomenėje savi buvo ir vilniečiai.

Dėl gyvenimo būdo, kai buvo girtuokliaujama arba vartojami narkotikai, dalies žmonių iš šios senamiesčio kompanijos nebėra tarp gyvųjų. Kitiems gyvenimą gerokai sutrumpino milicijos ir KGB agresija.

Tačiau nemažai yra ir tokių, kurie šiandien šauniai gyvena, kuria, dirba įdomius darbus. Net seniai vieni kitų nematę, prabėgomis susitikę gatvėje buvę hipiai bendrauja lyg ne prieš 30 metų, o vakar kartu „tranzavo”, nakvojo įsirausę į šieno kupetas, dalijosi už paskutines kapeikas pirktomis bandelėmis ir pienu.

Negalėjo meluoti

Dizainerę Silvą aštuntąjį dešimtmetį visi pažinojo kaip Burokienę. Rimas ir Silva buvo legendinė hipių pora, nenorėjusi ir negalėjusi pritapti prie sovietinės sistemos. Kai Silva mokėsi vidurinėje mokykloje, sportavo – šaudė iš lanko. Sekėsi gerai, buvo net kandidatė į sporto meistrus. Vasaromis jaunieji sportininkai stovyklaudavo. Baigusi dešimt klasių Silva išvažiavo į stovyklą prie jūros. „Mums duodavo maisto talonus. Norėdami šiek tiek turėti pinigų parduodavome juos. Taip atsitiko, kad susipykau su treneriu. Tada man su drauge šovė į galvą mintis palikti stovyklą ir „tranzuoti” į Taliną. Keliaujant tokiu būdu pinigų nereikėjo, pakako turėti už ką nusipirkti maisto”, – ji prisimena, kaip išsiruošė į pirmą kelionę autostopu. 17-metės Silvos tėvai buvo įsitikinę, kad dukra iki vasaros pabaigos bus sporto stovykloje, todėl jos nepasigedo. Kaip merginos sumanė, taip ir padarė – išvažiavo. Aplankė Latvijos sostinę, paskui atsidūrė Taline, vėliau – tuometiniame Leningrade. Nakvynę susirasdavo pas gerus žmones. Pašnekovė sako, kad „tranzuoti” sekėsi, vairuotojai mielai sutikdavo pavėžėti reikiama kryptimi. Nuostabu, jog stabdyti automobilius merginoms padėdavo ir milicininkai. Jie įsodindavo lietuves į pakeleivingas mašinas – taip keliauninkės jautėsi saugios. Grįždamos iš Estijos į Lietuvą merginos ilgam įstrigo kelyje, nebuvo pakeleivingų automobilių. „Pagaliau sustabdėme sunkvežimį. Vairuotojas sutiko pavėžėti kėbule. Tuo metu išgirdome lietuviškai šaukiant: „Palaukite!” Mūsų link bėgo ilgaplaukis vaikinas. Tai buvo Rimas. Po kurio laiko persėdome į sunkvežimį dengtu kėbulu. Toje „būdoje” buvo dar daugiau „tranzuotojų”, – Silva papasakoja, kaip susipažino su Rimu Buroku. Kai grįžo į Lietuvą, jiedu nebesiskyrė. Prie sovietinės sistemos nepritapusių jaunuolių gyvenimo būdas, taip pat apranga buvo tam tikras kodas, pagal kurį vieni kitus pažindavo. „Turėjau mokasinų iškarpą, tad pasisiūdavau odinius batus. Megzdavau raštuotas kojines, šalikus, megztinius – ir sau, ir draugams”, – kaip kurdavo savitą aprangos stilių, atskleidžia Silva. Tuo metu, kai merginos ir moterys avėdavo basutes, hipiai rinkdavosi patogius sandalus. Dauguma vaikinų augino ilgus plaukus. „Buvo labai lengva atpažinti savus”, – šypsosi Silva. Moteris prisimena paradoksalų dalyką: hipių elgesys, nors jie daug laiko praleisdavo gatvėje, nakvodavo net laiptinėse, buvo džentelmeniškas. Tuo metu vadinamieji urlaganai – komjaunuoliai – buvo mušeikos, nuo jų hipiams ne kartą teko nukentėti. Tuometiniai hipiai rinkdavosi tam tikrose miesto vietose, tarkim, prie Katedros „akmenų”, senamiesčio kavinėse, parkuose. Bet jie ne tik gatvėmis slampinėdavo. Prie sovietinės sistemos nepritampantis jaunimas buvo žingeidus: klausėsi muzikos, skaitė knygas, lankė parodas, žiūrėjo spektaklius ir filmus. „Eidavome į kino teatrą „Kronika”. Ten, sumokėję už vieną bilietą 15 kapeikų, visą dieną žiūrėdavome filmus. Galima sakyti, teatre ir gyvenome. Jeigu vakare neturėdavai ką veikti, eidavai į spektaklius. Jaunimo teatro pastatymus mačiau gal po 20 kartų. Būdavo įdomu žiūrėti, nes kiekvieną spektaklį aktoriai vaidindavo šiek tiek kitaip”, – pasakoja Silva. Prireikdavo šiek tiek fantazijos ir į teatrą pavykdavo prasmukti be bilieto. Kartais užtekdavo pasisveikinti ir drąsiai žengti pro tarnybinį įėjimą. Silva pamena, kaip miesto gėlynuose priskindavo didžiausią puokštę ir ja nešina praeidavo pro bilietų kontrolierę, irgi mandagiai pasisveikindama. „Jei rankose laikytum vieną ar kelias gėles, prasmukti nepavyktų”, – atskleidžia gudravimus pašnekovė. Teatro darbuotojos manydavo, kad mergina su glėbiu gėlių atstovauja kokiai ministerijai ar kitai oficialiai institucijai ir praleisdavo. „Norėdami pamatyti ką nors įdomaus „tranzuodavome” į kitus miestus. Pavyzdžiui, pažiūrėti Andrejaus Tarkovskio „Veidrodžio” važiavome į Leningradą. Dėl gerų filmų keliaudavome į Maskvą, Kijevą ir t. t.”, – pasakoja dizainerė. Ji pamena, kaip skaitė užsienyje išleistą ir atvežtą rašytojo Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita”. Ten buvo pažymėtos vietos, kurių cenzūra neleido spausdinti Sovietų Sąjungoje išleistoje knygoje. Ne viskas šios aplinkos jaunų žmonių gyvenime buvo gražu. Silvai nebuvo leista baigti vidurinės mokyklos. Ji nestojo į komjaunimą, nes, kaip sakė, tokiam žingsniui nėra „politiškai pasirengusi”. Mokyklos vadovybės kantrybė baigėsi, kai Silva su savo ilgaplaukiu draugu Rimu pasibučiavo tiesiai po mokymo įstaigos langais. Buvo rasta kažkokia formali priežastis pašalinti merginą iš mokyklos. Nors iš tiesų tokį sprendimą lėmė jos nuostatos, elgesys ir gyvenimo būdas. Galiausiai Silva baigė mokslus vakariniu ir neakivaizdiniu būdu. Tačiau jai nepavyko įstoti į tuometinę Lietuvos konservatoriją studijuoti režisūros. Akyla KGB akis saugojo, kad į aukštąsias mokyklas nepatektų sovietinei valdžiai nelojalūs žmonės. Beje, iki šiol tebėra paslaptis, kaip mirė R.Burokas. Galimas dalykas, jog ne be KGB „pagalbos”.

Po kurio laiko, kai vėl ištekėjo ir pagimdė dukrą, Silva įstojo į tuometinį Vilniaus dailės institutą studijuoti dizaino. Pašnekovė mano, kad KGB tiesiog „pražiopsojo”, mat susituokusi ji pakeitė pavardę. Silva teigia nesigailinti, jog gyveno gyvenimą, kuris nepatiko komunistinei valdžiai. Nors ir supranta, kad prisitaikydama prie sovietinės sistemos galėjo padaryti karjerą. „Taip gyventi buvo nepaprastai įdomu. Daug patyriau, susipažinau ir susibičiuliavau su nuostabiais žmonėmis”, – tvirtina ji. Kodėl Silva ir jos bičiuliai nebandė pritapti prie sovietinės sistemos? Moteris sako nenorėjusi meluoti. Nesutiko su sovietinės valdžios siekiais ir skelbiamomis „tiesomis”. Tai buvo savotiškas protestas. „Jaunatviškas maksimalizmas, – aiškina Silva. – Nesutikome su sovietine ideologija, vykdžiusia asmenybių genocidą.”

Magiškai paveikęs žodis

Režisierius ir aktorius Rimas Morkūnas žodį „hipis” pirmą kartą išgirdo būdamas gal 13 metų. Jiedu su vyresniu broliu Sigitu gatvėje slėpėsi nuo lietaus. Laukė iš darbo grįžtančios mamos. Pro šalį plačiais palto skvernais praplevėsavo vaikinas ir dingo tamsoje. „Jis yra hipis”, – ramiai pasakė brolis. „Tada pirmą kartą išgirdau šį žodį. Jis mane magiškai paveikė. Tuomet kažkodėl pagalvojau: aš irgi būsiu hipis”, – prisimena R.Morkūnas. Jis teigia tada pajutęs naują gyvenimą. Vėliau tą vaikiną R.Morkūnas ne kartą matė, bet taip ir nesusipažino. Svarsto, gal tas paslaptingas praeivis buvo tiesiog koks nors menininkas…

„Hipių judėjimas mane pagriebė, kai turėjau 14 metų, – šypsodamasis pasakoja režisierius. – Dabar atrodo, kad buvau neapsiplunksnavęs viščiukas. Tačiau tuo metu maniau esąs rimtas žmogus.”

Jis anksti atsidūrė, kaip pats sako, kitoje barikadų pusėje nuo sovietinių tradicijų besilaikančio jaunimo. „Priklausiau kitai erdvei. Tai buvo laisvė”, – tvirtina R.Morkūnas.

Režisierius prisimena, kaip Vilniuje ėjo žiūrėti Maskvos Tagankos teatro spektaklį. Tada jis pirmą kartą pamatė legendinį hipį R.Buroką. „Rimas stovėjo būrelyje žmonių, kurie išgyveno dėl mergaitės, prisigėrusios ciklodolio tablečių… Tuo metu aš kaip meteoras artėjau hipių bendruomenės link. Antrą kartą R.Buroką išvydau J.Basanavičiaus gatvėje. Rankoje laikė baltą paukščio plunksną ir grakščiai ją sukiojo. Tada Rimas subtiliai leido man suprasti, jog yra poetas. Supratau, kad jis ne koks pakampių hipis, o kūrėjas. Man taip pat padarė įspūdį. Tuo metu Rimas buvo velniškai gražus. Juodi plaukai bangomis gulė jam ant džinsinės striukės. Šalia Rimo – labai graži, miniatiūrinė Silva. Jie visi atrodė kaip ką tik išėję iš roko koncerto, – pasakoja pašnekovas. – Ar tie žmonės turėjo įtakos mano gyvenimo būdui. Be abejo. Galbūt norėjau atrodyti panašiai kaip jie, o galbūt – kaip Johnas Lennonas. Nežinau, kam atiduoti pirmenybę. Gal J.Lennonui, nes man jis buvo visko vėliava.”

R.Morkūnas dažnai keliaudavo pakeleivingomis mašinomis. Pas jį į Vilnių tokiu pat būdu irgi atvykdavo daug žmonių. „Pas mane tuntais griūdavo hipiai iš įvairiausių Sovietų Sąjungos miestų. Dar prisimenu ilgas naktis Maskvos „plotuose”. Tai buvo gyvenimas tikroje bendruomenėje. Tais laikais susipažinau su daugybe žmonių, kurie dabar yra žinomi kūrėjai”, – sako režisierius.

R.Morkūnas prisimena, kaip tais laikais milicija gaudydavo hipius. Sovietų Sąjungą jis vadina nežmoniška valstybe. „Buvo apėmęs jausmas, lyg toje didelėje šalyje gyvenčiau keruakišką gyvenimą. Vieną dieną Kryme sėdėdamas ant Juodosios jūros kranto geri pigų vyną, o po kelių dienų gali jau būti Maskvoje. Man visa tai patiko, – tvirtina jis. – Įdomus dalykas būdavo pamatyti „savus”. Kai pastebėdavome ilgaplaukius, iškart vieni prie kitų prieidavome. Net jei kurie ir neaugino ilgų plaukų, buvo tam tikras aprangos, elgsenos stilius.

Visai nepažįstami pradėdavome kalbėti, iš kur atvykę, ką veikiame. Tuoj pat išsiaiškindavome, kad turime bendrų bičiulių. Su tokiais visada dalydavausi savo gultu, o radęs tuščią sandėliuką pakviesdavau nakvoti ir kitus hipius.”

Klausiamas, kodėl taip gyveno, kas tai buvo – maištas ar protestas, režisierius aiškina: „Nelaisvoje šalyje norėjome kuo ilgiau išbūti laisvi, nuo nieko nepriklausyti. Kad neįrėmintų mokslas, kad nereikėtų būti konformistu. Vėliau neišvengiamai teko su tuo susidurti.”

Būdamas 23 metų R.Morkūnas įstojo studijuoti režisūros ir aktorinio meistriškumo. „Iki tol jau buvau spėjęs pagulėti psichiatrijos ligoninėje, nes, kaip daugelis mūsų, sukausi nuo sovietinės kariuomenės”, – sako jis.

Vienu metu norėta atsikratyti sovietinei valdžiai nelojalaus studento, bet šis pasirodė esą „kietesnis” ir studijas baigė. Tuo metu R.Morkūnas jau buvo žinomas aktorius, nusifilmavęs Marijono Giedrio kino juostoje „Sūnus palaidūnas”.

Traukinių ratų ritmu

Dailininkas Gytenis Umbrasas pasakoja: „Anuomet nelabai žinojau, kas yra hipiai, ir dabar nelabai žinau. Man atrodė, kad „gėlių vaikai” yra tie, kurie sėdi ant žolės. Man labiau imponavo bitnikai – dinamiški, entuziastingi, kurie pavasarį traukinių ratų ritmu kur nors išvažiuodavo.”

Aštuntąjį dešimtmetį G.Umbrasas išsiruošdavo į tolimiausias keliones – į Užbaikalę, Vidurinę Aziją. Važiuodavo pakeleivingomis mašinomis arba įsiropšdavo į keleivinių ir prekinių traukinių vagonus. „Įsitaisydavau ant lentynų, kur kraunami „čemodanai”, – prisimena menininkas. – Tokia buvo maišto forma. Galbūt geresnė, negu sėdėti ir ignoruoti aplinką.”

Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje G.Umbrasas nebegalėjo gyventi kaip tipiškas sovietinis jaunuolis. „Mokyklą baigiau antrame psichiatrijos ligoninės skyriuje Vasaros gatvėje, – ironizuoja pašnekovas. – Viena priežastis – nenorėjau tarnauti sovietinėje kariuomenėje, kita – kad po metų galėčiau geresniais pažymiais baigti mokyklą ir turėdamas geresnį vidurkį įstočiau į tuometinį Dailės institutą. Todėl plikai nusiskutau galvą ir atėjau į „durdomą”.

Pasak menininko, sovietiniais laikais patogiausia buvo neišsiskirti iš kitų, kad visi atrodytų kaip „sovietinės vinys”. Jei buvai kiek kitoks, vadinasi, maištavai. G.Umbrasas anais laikais rengdavo

hepeningus. Už šiuos dabar įprastus meninius renginius Sovietų Sąjungoje uždarydavo į psichiatrijos ligoninę. „Tai buvo karnavalinė maišto forma”, – pripažįsta dailininkas.

Į Dailės institutą G.Umbrasas įstojo ne iš karto. Sako, pirmąsyk laikydamas stojamuosius egzaminus pasišakojo. Buvo duota tema nutapyti darbą komjaunimo 40 metų jubiliejaus tema. Taip, anot pašnekovo, norėta patikrinti ne stojančiųjų kūrybingumą ir profesionalius įgūdžius, o lojalumą sovietinei valdžiai. „Cituodamas Leonardo da Vinci personažą nutapiau Joną Krikštytoją”, – prisimena G.Umbrasas. Po tokio akibrokšto sovietinės aukštosios mokyklos durys, suprantama, jam buvo uždarytos. Gabus ir užsispyręs vaikinas jas atvėrė, kai trečiu bandymu sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus.

Tarp nepavykusių mėginimų tapti studentu G.Umbrasas keliaudavo. „Kartais vienas, kartais su kompanija. Išvažiuodavome turėdami septynis rublius kišenėje. Vairuotojai dalydavosi maistu. Taip ir keliaudavome, kur akys veda. Pasiimdavome miegmaišius. Jei snigdavo, nakvodavome įsirausę į šieno kupetas, per šlapdribą užsikasdavome rudens lapais. Norėjome pasitraukti nuo rutinos, išsiveržti iš kasdienybės”, – pasakoja pašnekovas ir prisipažįsta, kad dabar taip gyventi būtų sunku.

Baigęs aukštąjį mokslą ir tapęs profesionaliu menininku G.Umbrasas pradėjo dėstyti Dailės institute. Bet jo gyvenimo būdas nepasikeitė. Dar sovietiniais laikais dailininkui pasitaikė proga apsilankyti tuometinėje Jugoslavijoje. Tada jis su drauge neturėdami vizų pakeleivingu automobiliu kirto sieną ir atsidūrė Italijoje, paskui grįžo atgal. Prie Italijos sienos vairuotojas ir kitas keleivis pasieniečiams parodė itališkus pasus. Jie buvo panašios spalvos kaip raudoni sovietiniai, tik dydis šiek tiek skyrėsi. Lietuviai savo pasais pamojavo pro langą ir pasieniečiai, atidžiai nepažvelgę į dokumentus, leido automobiliui su kompanija važiuoti per sieną. G.Umbrasui su drauge grįžtant į Jugoslaviją italų pareigūnai susizgribo, bet nusprendė, kad praleisti tuometinius sovietinius piliečius buvo jų žiopla klaida. „Kodėl parvažiavau? Grįžau, nes turėjau studentams dėstyti piešimą”, – paaiškina menininkas, kodėl nepasiliko kapitalistinėje šalyje.

G.Umbrasas sako kitaip ir negalėjęs gyventi. Džiaugiasi, kad jam sekėsi derinti keliones ir kūrybą. Tuos, kurie daugiau nieku rimtesniu neužsiėmė, toks gyvenimo būdas gramzdino į dugną. „Patirtis gana karti”, – tvirtina menininkas. Vieni mirė nuo narkotikų, kiti – nuo nesaikingo alkoholio vartojimo, dar kažkas nusižudė. „Tie, kurie tik protestavo ir nerado kitokios saviraiškos, maištavimo neįgyvendino kokiais nors darbais, sugriovė savo gyvenimą. Gana tragiška”, – liūdnai konstatuoja G.Umbrasas.