Beveik 15 metų įvairių valdininkų slenksčius mynusi ir nusipirktą žemę bandžiusi įteisinti nuošalaus Marijampolės savivaldybės Rudėnų kaimo gyventoja Albina Marija Rimskienė vietoj pagalbos sulaukė kvietimo į teismą ir grasinimų atimti sklypą.
Ne vienus metus Kaune dailininke keramike dirbusi A.M.Rimskienė sodybą Rudėnų kaime įsigijo dar 1990-aisiais. „Jau trejus metus buvau pensininkė ir ieškojau ramaus prieglobsčio senatvėje. Netoli Gudelių gyvenvietės radau sodybą. Nusipirkau ją ir iškart persikrausčiau iš Kauno”, – pasakojo 75-erių moteris.
Tuo metu žemė dar priklausė valstybei, todėl A.M.Rimskienė dabartiniame Registrų centre savo vardu teisiškai įregistravo tik pastatus – gyvenamąjį namą, kluoną, tvartą, svirną, rūsį. Nusipirkti 71 aro sklypą moteris nusprendė beveik po dvejų metų, kai Lietuvoje buvo pradėta žemės reforma ir gyventojams atsirado galimybė įsigyti nuosavos žemės. Tuometinė Marijampolės rajono valdyba 1993-iųjų sausį A.M.Rimskienės prašymą patenkino, tad jau kito mėnesio pradžioje moteris investiciniais čekiais sumokėjo už pirkinį.
Atrėžė kaimynei
Prieš 14 metų A.M.Rimskienės bandymai teisiškai įregistruoti sklypą buvo bevaisiai – pretenzijas į jo dalį pareiškė gretimame kaime gyvenanti Danutė Šeškevičienė. Moteris apsižiūrėjo, kad maždaug 20 arų sklypelis ir keturios jame išlikusios beveik šimtametės obelys prieš vietovės melioraciją buvo uošvio Adomo Šeškevičiaus sodo dalis. Tenkindama D.Šeškevičienės pretenzijas 1994 metų žiemą Marijampolės rajono valdyba iš dalies pakeitė ankstesnį savo sprendimą ir nutarė, kad A.M.Rimskienė turės tenkintis kiek mažesniu – 50 arų – sklypu, o dalis sumos, kadaise sumokėtos investiciniais čekiais, jai bus grąžinta.
„Kai man iš naujo pamatavo sodybos ribas, viena jų ėjo beveik po langais. Iš pradžių žemėtvarkininkai aiškino, esą tų 20 arų trūksta D.Šeškevičienei grąžinant 11,2 hektaro paveldėtą sklypą, bet realiai jai buvo pamatuota net 13 hektarų. Be to, aplink yra kiek nori laisvos žemės”, – teigė A.M.Rimskienė.
Permokos nesulaukė
Pasak garbaus amžiaus sulaukusios moters, gal ji ir būtų susitaikiusi su 20 arų praradimu, jei iš tikrųjų būtų atgavusi permoką. Pinigų A.M.Rimskienė teigė iki šiol nesulaukusi. Kad jie neįplaukė į moters sąskaitą, dar šią vasarą Marijampolės apskrities viršininko administracijai patvirtino ir „Hansabankas”, tvarkęs gyventojų investicines sąskaitas.
„Žemę atėmė, o pinigų negrąžino. Ne mano būdui su tuo susitaikyti. Juk ne pati skaičiavau, kiek turiu mokėti, pagal specialistų pateiktus pranešimus mokėjau”, – sakė A.M.Rimskienė. Moteris ne vienus metus aiškinosi, kur tie neva grąžinti pinigai ir kaip įteisinti įsigytą žemės sklypą, bet žemėtvarkininkai jos net girdėti nenorėjo.
Dokumentai parengti
LŽ kalbintas Marijampolės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento vyr. specialistas Romas Stočkus tikino, jog visi reikalingi namų valdos dokumentai, įskaitant pirkimo ir pardavimo sutartį, parengti. Esą tik reikia, kad A.M.Rimskienė pasirašytų sutartį. „Nusprendėme nedaryti jai jokios žalos ir suformavome 71 aro sklypą, nors pagal dokumentus galbūt ir negalėjome taip daryti. Tegul moteris tuos 20 arų turi, nes toje vietovėje jokio žemės stygiaus nėra”, – kalbėjo R.Stočkus.
Asmeninio ūkio žemė – teisme
1992-1995 metais Lietuvos kaimo žmonės masiškai stengėsi ne tik įsigyti žemės rėželius, ant kurių stovi jų sodybos, bet ir nusipirkti trihektarius, kuriuos buvo gavę asmeniniam ūkiui plėtoti.
Į kaimą persikėlusiai gyventi A.M.Rimskienei tuometinio kolūkio teritorijoje taip pat buvo atriektas ganiavai tinkamas sklypelis. 1994 metų balandį Marijampolės rajono Gudelių apylinkės taryba suteikė moteriai teisę naudotis 3 hektarų plotu asmeniniam ūkiui, o kiek vėliau Marijampolės rajono valdyba leido tą žemę ir nusipirkti.
Gavusi Marijampolės žemėtvarkos specialistų parengtus dokumentus, A.M.Rimskienė vėl atsiskaitė valstybės vienkartinėmis išmokomis. „Kiek man siuntė mokamųjų raštų, visus apmokėjau ir pradėjau tvarkyti registracijos dokumentus, – pasakojo pašnekovė. – Bet žemėtvarkininkai man neleido savo vardu registruoti žemės, nors ji – pieva šalia miško pačiame savivaldybės pakraštyje. Kodėl negalima registruoti, neaiškino. Ten nuošali vieta ir dirbamos žemės visiems – iki valios.”
Neradusi bendros kalbos su Marijampolės žemėtvarkininkais A.M.Rimskienė praėjusių metų pabaigoje kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM). Moteris prašė paaiškinti, kodėl netvarkomi dokumentai ir neleidžiama naudojamą žemės sklypą įsiregistruoti savo vardu, nors už jį sumokėta prieš 13 metų. Pašnekovė neslėpė, kad iš ministrės Kazimieros Prunskienės gautas atsakymas ją pribloškė.
ŽŪM vadovė teigė, jog beveik prieš 15 metų A.M.Rimskienei neteisėtai buvo suteikta teisė gauti 3 hektarų žemės sklypą asmeniniam ūkiui. Be to, K.Prunskienė pasiūlė Marijampolės apskrities viršininkui kreiptis į prokuratūrą, kad būtų panaikinti Marijampolės rajono Gudelių apylinkės tarybos ir Marijampolės rajono valdybos sprendimai.
Kauno apygardos prokuratūros prašymą anuliuoti prieš 13 metų priimtus vietos valdžios sprendimus Kauno apygardos teismas turėtų svarstyti lapkričio pradžioje. „Jei iš manęs atims tuos tris hektarus, kaip bus dėl pastatų? Juk į orą jų nepakelsiu”, – neslėpė nuoskaudos A.M.Rimskienė.
Žemė nepriklausė
Marijampolės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento direktorė Irena Kneizevičienė sakė, kad A.M.Rimskienei žemės sklypas asmeniniam ūkiui nepriklausė, todėl pirkimo ir pardavimo sutarties ir neskubėta forminti.
„Ji neturėjo teisės gauti tuos 3 hektarus, nes nebuvo dirbusi žemės ūkyje ar kaimo aptarnavimo srityje, negyveno kaime. Niekas to pažeidimo gal net nebūtų pastebėjęs, mat žemės toje vietovėje yra pakankamai, jei ne ŽŪM patikrinimas. Ministerijos teisininkai ir nustatė, kad žemė skirta neteisėtai, pareikalavo kreiptis į prokuratūrą ir teismą. Kitaip elgtis apskrities viršininko administracija negalėjo”, – LŽ tvirtino I.Kneizevičienė.
Anot jos, teisiniai ginčai dėl A.M.Rimskienei skirtų 3 hektarų asmeninio ūkio žemės negali turėti įtakos įteisinant namų valdą, nes juos Registrų centras registruoja atskirai. „A.M.Rimskienės baimė, kad iš jos bus atimta teisė naudotis po pastatais esančia žeme – nepagrįsta”, – aiškino departamento direktorė.
Kaltų nėra
Paklausta, kas turėtų prisiimti atsakomybę dėl pažeidimų, padarytų prieš daugelį metų, I.Kneizevičienė tikino ir pati gerai nežinanti. Mat sprendimą dėl 3 hektarų žemės sklypo asmeniniam A.M.Rimskienės ūkiui plėtoti priėmė Gudelių apylinkės taryba, kurios jau nebėra, jo pardavimui pritarė dabar nebeegzistuojanti Marijampolės rajono valdyba. Sprendimai priimti kolegialiai, ne vieno žmogaus. „Tai turėtų padaryti teisėsaugos institucijos, jei tik yra kokia nors prasmė”, – teigė ji.
Koks bus Kauno apygardos teismo sprendimas, kol kas sunku prognozuoti. „Toje nuošalioje vietovėje į ginčijamus daugiau kaip 2,5 hektaro niekas nepretenduoja. Jei teismas nuspręs, jog tas sklypas A.M.Rimskienei skirtas neteisėtai, tai dar nereiškia, kad ji negalės naudotis žeme. Tik išsipirkti jau neturės teisės”, – spėliojo I.Kneizevičienė. Pasak jos, tuomet žemėtvarkininkams tektų grąžinti A.M.Rimskienei už žemę sumokėtus pinigus.
Tačiau tai būtų ne taip paprasta – moteris už žemę prieš 13 metų sumokėjo valstybės vienkartinėmis išmokomis. „Kol kas nėra jokio mechanizmo, kaip tokias lėšas reikėtų žmogui grąžinti ir kam jas vėliau būtų galima panaudoti. Iki šiol su tokiu atveju apskrityje nebuvome susidūrę”, – dėstė I.Kneizevičienė.