Gražina Ručytė-Landsbergienė telefonu paragina vyrą bent penkiolikai minučių užsukti namo ir būtinai suvalgyti sriubos. Dažnas europarlamentaro Vytauto Landsbergio savaitgalis prabėga Vilniuje, bet ir per jį nestinga renginių, susitikimų, neatidėliotinų darbų. Taip nepastebimai išaušo ši diena: šiandien, rugsėjo 18-ąją, V.Landsbergiui sukanka 75-eri.
Nesensta Andriaus Kubiliaus prieš dešimtmetį pasakyti žodžiai: „V.Landsbergis tiesiog dirba, vaizdžiai kalbant – aria.”
Profesorius neleidžia, kad kalba pakryptų apie jo sveikatą. Gražiai išsisuka nuo „gyvenimo būdo” klausimų. „Čia juk ne „glamūriniam” žurnalui”, – paaiškina.
– Jums labai svarbi poezija, ja apmąstote ir Lietuvos istoriją, ir dabarties aktualijas, ir savo nueitą kelią. Gal kitados užgniaužėte norą būti poetu?
– Noras būti poetu – kaip berniukai nori tapti gaisrininkais (didelė raudona mašina), piratais, keliautojais pas indėnus? Tokio noro tikrai nebuvo. Patikdavo paeiliuoti juokais – draugams. Vėliau jau ir sau pačiam nebe visai juokais. Iš vidinio arba išorinio peizažo į kokį bloknotėlį. Kur nors prie ežero, ypač Aiseto – ten važiuodavom kas vasarą su palapine, kol vaikai augo – būdavo daugybė grožio ir gamtos muzikos (kol neatsirado žudikų tranzistorių), kuri pašaukia refleksijų, palyginimų, metaforų. Padėstai žodžius mintyse, bastydamasis ar meškeriodamas, užsirašai, paskui šlifuoji kartais metų metais norėdamas pasidžiaugti tobulesne forma.
Taigi turėjau visai privačios pašalinės veiklos, ir tiek. Galų gale, po N metų, parodydavau šį tą Gediminui Jokimaičiui, Marcelijui Martinaičiui, Sigitui Gedai. Sakydavo, spausdink. Arba taip: jei turėčiau žurnalą, spausdinčiau.
– Kodėl pirmoji jūsų poezijos knyga pasirodė slapyvardžiu? Ar dar likę neatskleistų pseudonimų, kuriais naudodamasis esate paskelbęs literatūrinių, kultūrinių, dar kokių nors tekstų?
– Kai pradėjau siūlyti kokias literatūrines smulkmenas viešumai, prasimanydavau ir slapyvardžių. Kartais ir recenzijoms ar žaismingesniems straipsneliams muzikos bei kitais kultūros klausimais. Sąjūdžiui prasidėjus – kartais ir politikos. Yra mano rašinių bibliografijos (iki 1996 metų) knygelė, kurioje slapyvardžiai atskleisti.
O pirmą eilių knygą, paskui ir antrą, paleidau slapyvardžiu Jonas Žemkalnis. Lyg ir nenorėjau painiotis jau besireiškiančiam sūnui tuo pačiu Vytauto vardu. Paskui jis mane dėl to peikė, ragino spausdintis savo vardu. O pats pasidarė Vytautas Vytukas Landsbergis – tai mano interpretacija, atsiprašau jo.
– Gal, sakau, tie slapyvardžiai Jurgio Mačiūno, jūsų bendramokslio iš „Aušros” gimnazijos, „fliuksiška” įtaka. Ar ką nors iš jo perėmėte?
– Jurgis buvo mano bendramokslis Kaune, M.Pečkauskaitės pradžios mokykloje. Dar ne „Aušroje”. Tada pažaisdavome, ką nors pafantazuodavome kaip visi berniukai. O jis užaugo ne kaip visi, lyg būtų likęs berniukas. Pramaniūgas. Kai man ėmė siųsti iš Amerikos savo „Fluxus” sąjūdžio medžiagą, ten buvo idėjų kam tik nori.
– Kadaise „Kino” žurnale skelbtas jūsų scenarijus animaciniam filmui „Pjovėjas”. Įspūdingas. Tiesą sakant, buvau įsitikinęs, kad tai sūnaus, režisieriaus, kūryba.
– Tame žurnale buvo trys tokie scenarijai, vėliau juos įdėjau į knygelę „Intermezzo”.
– Ar kuris nors įgyvendintas?
– Jie neįgyvendinti. Gal niekas nesusidomėjo, gal nė nebandė.
– Ar visą tiesą apie jus pasakė sūnus filme „Visa teisybė apie mano tėvą”? Ar jums miela aliuzija į Pedro Almodovaro kūrinio pavadinimą?
– Filme neprimelavo, ir aš stengiausi nemeluoti. O visos tiesos niekada niekas nepasakys, galima tik daug jos sakyti, kartais daugiau nei įprasta. Būčiau pataręs jam pavadinti „Daugiau teisybės apie…” Bet neprašė patarimo.
– Stebite sūnaus veiklą ir kūrybą? Ir Bažnyčią paauklėja, kai reikia. Ar darote jam pastabų?
– Stebiu. Džiaugiuosi. Įdomus vaikinas. Tiesa, jau senelis.
– Seilės varva, kaip aprašote savo vaikystės gardumynus: „špekuchus”, „pončkas”, „zacirkinį” pyragą. Buvo pasklidęs gandas, kad esate prancūziškos virtuvės gerbėjas, žodžiu, neabejingas visoms gyvenimo apraiškoms, visai jo pilnatvei.
– Gandų nereikia paisyti, jie dažnai leidžiami tyčia, o kitąsyk – iš nuobodulio.
– Vaikystės gardumynų tikrai suvalgytumėte nežinia kiek?
– Nebent prisiminimuose.
– Ar sunku buvo poniai Dvarionienei jus mokyti skambinti?
– Ponia Aldona Dvarionienė kantriai vargo su manimi. Turėdavau patrauklesnių užsiėmimų, negu skambinti fortepijonu. Gana negreitai pasidarė taip įdomu, kad trauktų. Galų gale pasidarė. Dabar norėčiau skambinti ir skambinti, bet gyvenimas trukdo.
– O jums sunku būdavo mokyti muzikos kitus? Sakote, užrikdavote?
– Man įdomu su žmonėmis, tad ir su mokiniais būdavo įdomu. Kiekvienas kitoks. Ir iš kiekvieno, kaip instrumento, galų gale ką nors išgauni. Tai yra jis pradeda girdėti ir pats daryti, kad būtų gražiau, kad garsai turėtų spalvą, prasmę, tarpusavio ryšį. Bet su negabiais arba tinginiais… Et, ką čia kalbėti.
– Apskritai tas „ar sunku”… Kai pažvelgiate į savo politiko kelią, ką buvo sunkiau atlaikyti: ar tuometinių situacijų atmosferą, ar vėlesnę didžiulę nemotyvuotą neapykantą jūsų atžvilgiu?
– Neapykantos apraiškos keldavo ir kelia užuojautą. Vargšai žmonės. Kas kita – niekšybė, pavyzdžiui, kai šmeižia mano tėvą ar niokoja gimtą šalį. Deja, tai supykdo. Jeigu parodai pyktį, paskui nesmagu. Bet priešintis niekšybėms reikia.
O sudėtingų situacijų atmosfera yra tų situacijų dalis; tai tiesiog tekusi užduotis atsilaikyti ir išeiti iš situacijos arba atmesti ją. Sunku ar lengva? Viskas taip – sunku, bet lengva.
– Muzikos vadovėlis X klasei, jūsų pradėtas turbūt prieš Atgimimą, taip ir liko neparašytas? Turėjau iš jo mokytis. Šiandien gaila, kad taip nenutiko, nes kai dabar skaitau jūsų dar 1963 metais parašytą „Kaip muzika atspindi gamtą”, galvoju, kodėl anksčiau negirdėjau taip kalbant apie muziką.
– Vadovėlis, kurį rašiau gal 1987 metais ir nebaigiau, – tai mano skola visuomenei. Užgožė kiti uždaviniai, Sąjūdis, ir jau tos skolos nebesugrąžinsiu.
– Beje, mūsų muzikos mokytoja, grįžusi iš tobulinimosi kursų, per kuriuos klausėsi jūsų paskaitų, sakė, kad mokytojai jus perspėjo, esą vadovėlis būsiąs per sudėtingas.
– Norėjau jį parašyti visai kitokį nei įprasta; tad ir apmatas, kurį rodžiau ir naudojau per paskutinius muzikos mokytojų tobulinimosi kursus, galėjo jiems atrodyti sudėtingas.
– Ar sutiktumėte su apibūdinimu, kad esate maniakiškas dokumentuotojas? Štai ir dabar pasirodė jūsų „Susirašinėjimas ir pokalbiai su Francois Mitterand”.
– Kai rašiau mokslinio pobūdžio knygas, laikiausi principo, kad viskas būtų grindžiama nurodomais šaltiniais. Ir jų stengdavausi sukaupti kuo daugiau. Netrukus pradėjau rengti ir leisti tiesiog dokumentų knygas su paaiškinimais – laiškų, straipsnių, užfiksuotų kalbų. Tokios knygos, jeigu apie valstybės istoriją, palengvins darbą jos tyrinėtojams ir apsunkins duoną istorijos kraipytojams, perrašinėtojams. Todėl dokumentai labai labai brangintini, jie ir patys įdomiausi.
– Kaip atrodo jūsų archyvas? Dalis jo – jau Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje, dalis – Lietuvos literatūros ir meno archyve.
– Mano archyvas yra Lietuvos literatūros ir meno archyve (jeigu šią įstaigą likviduos ir išdraskys, gal perduosiu Lietuvos mokslų akademijai) ir namie. Taigi tvarkingas ir netvarkingas. Jei norėčiau imtis tvarkyti namų archyvą, turėčiau liautis jį gausinęs. Tai niekaip nepavyksta.
– Kaip ir kodėl į jūsų gyvenimą įėjo M.K.Čiurlionis?
– Čiurlionis, tai yra jo darbai ir asmuo, įėjo į mano gyvenimą kaip viliojanti asmenybė, paskui – kaip vertybė ir pareiga ją rodyti, platinti, jos pagalba šį tą nuveikti. Kam? Lietuvai, jos garbei ir jos ateičiai. Atrodė, ką ir kiek gali padaryti, tą reikia ir daryti. Skambinau ir įrašinėjau į plokšteles jo muzikos įrašus, Lietuvoje pirmuosius. Redagavau ir 30 metų rūpinausi, kad išleistų mano suredaguotų ir restauruotų jo muzikos kūrinių natas. Parengiau paveikslų reprodukcijų ir laiškų leidinius. Parašiau scenarijų ir kitaip prisidėjau kuriant pirmą dokumentinį filmą „M.K.Čiurlionis. Mintys, paveikslai, muzika” (1965). Senas ir ilgas laikas, ar ne?
Parašiau ir mačiau išleistas aštuonias savo knygas apie Čiurlionio kūrybos palikimą ir jo gyvenimą, dabar leidžiama devintoji – didžiausia, apibendrinanti.
– Kaip manote, ką turės tyrinėti vėlesnės kartos, kai tiek daug jau padaryta ir pasakyta?
– Ką tyrinėti, dar bus ir bus. Tai neišsemiama, tegu tik atsiranda pasiuntinių ant Čiurlionio matyto suolelio. O aš, matyt, jau baigiau, tik sūnus dar kursto padaryti vieną darbelį.
– Sukurstys?
– Gali net sukurstyti.
——————————————————————————–
P.S.
Pašnekovas nesileido išprovokuojamas tokiais garbingų jubiliatų mėgstamais klausimais: „Ką laikote svarbiausiais gyvenimo darbais?”, „Kaip suprantate laimę?”, „Ką jums reiškia meilė?” ir pan. Išskyrus vieną: „O ką jums reiškia Dievas?”
Profesorius atsakė: „Dievas yra labai didelis, nelyginant visa, kas yra visose erdvėse. Jis geros valios, nes kitaip nieko nebūtų. Bet svarbiausia, kad Jo būtų vidinėje žmogaus erdvėje.
O yra ir kitas Jo pavidalas, lietuviškas. Tai Dievulis, geros širdies ir supratingas, pas kurį nueisime.”
kilnus zmogus…