Laikinai einantis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto kapitono pareigas Ričardas Lučka pastebi, jog pastaruoju metu Lietuvoje labai suintensyvėjo vandens sportas. Bėda ta, kad greitaeigiai kateriai, burlentės, aitvarai, vandens motociklai ir kitos plaukiojančios priemonės atsiduria nedaug profesinių įgūdžių teturinčių žmonių rankose.
Aštrių pojūčių mėgėjai, atvykę iš įvairių Lietuvos vietų, jūroje bei Kuršių mariose elgiasi kaip kokiame ežere. Pasak R. Lučkos, tikri buriuotojai žino, kad, jeigu stiprus vėjas pučia nuo kranto, į vandenį lįsti nereikia. Uosto tarnyboms vis dažniau tenka gelbėti žmones jūroje bei mariose ir eikvoti tam valstybės biudžeto lėšas.
Neseniai katerio „Žaibas”, gana dažnai dalyvaujančio įvairiose paieškos ir gelbėjimo operacijose, įgula pademonstravo tikrą profesionalumą ir gana sudėtingomis aplinkybėmis Kuršių mariose išgelbėjo burlentininką. Praėjusią savaitę gelbėjimo darbams buvo išleista apie 30 tūkst. Lt.
Pastebėjo policininkas
Pasak „Žaibo” pamaininio kapitono padėjėjo Viliaus Palileikos, dalyvavusio gelbėjimo operacijoje, banglentininkui tiesiog pasisekė, kad jį, lipantį ant burlentės netoli Juodkrantės, krante pastebėjo policininkas ir paskambino į Lietuvos jūrų paieškos ir gelbėjimo koordinacinį centrą. V. Palileika mano, kad jeigu ne tas policininkas, šiandien, ko gero, 50 metų Druskininkų gyventojo Vidmanto Antanaičio, per audrą burlente bandžiusio plaukti į marias, jau nebebūtų tarp gyvųjų.
Vadovavosi intuicija
Rugpjūčio 10 d. 15.20 val. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Uosto priežiūros ir gelbėjimo tarnybos katerio „Žaibas” įgula – V. Palileika ir jūreivis motoristas Artūras Mažeika – gavusi koordinacinio centro pranešimą, kad gilyn į marias nešamas banglentininkas, išplaukė jo ieškoti. Kadangi katerį gerokai mėtė bangos, gelbėtojai jame buvo prisirišę diržais.
Tuo metu siautė audra – vėjo greitis gūsiais siekė 25-27 m/s, mariose šėlo apie 2 m aukščio bangos. Toks vėjas pavojingas ir kur kas didesniems laivams nei „Žaibas”. Karinių oro pajėgų sraigtasparnis Mi-8 tokiu oru negalėjo skristi į pagalbą.
Jūrinio katerio „Žaibas” greitis – 40 mazgų, tačiau esant tokioms oro sąlygoms iki Juodkrantės plaukė vos ne pusvalandį. Iš kranto pusės žmogaus nebuvo matyti. Policininkas, su gelbėtojais susisiekęs telefonu, nurodė vietą, nuo kurios burlentininkas buvo pradėtas nešti į marių gilumą.
Pasak V. Palileikos, ieškoma buvo vadovaujantis intuicija. Matomumas labai blogas, taškėsi didžiulės bangos. Be to, kateriui reikėjo laviruoti tarp žvejų tinklų, kad juose nesusipainiotų. „Gerai, kad buvome dviese – keturios akys gali apžvelgti didesnį plotą. Ne, apie tai, kad tinklai gali mums sutrukdyti, negalvojau. Argi mes galėtume vadintis gelbėtojais, jeigu leistume tokiam dalykui nutikti”,- pasakojo V. Palileika.
Kateris pritaikytas gelbėjimui
Po keliolika minučių trukusios paieškos burlentininkas buvo surastas. Sėdėjo apsižergęs burlentę, tvirtai įsikibęs į ją. Kateris prie jo priplaukė priekiu ir apsisuko. Kadangi didelis bangavimas, gelbėtojai bijojo nuleisti priekines kopėtėles, kad jomis nebūtų trinktelta burlentininkui per galvą.
Uosto priežiūros ir gelbėjimo tarnybos viršininkas Arvydas Narmontas sako, jog „Žaibo” konstrukcija yra pritaikyta žmonėms gelbėti. Jo teigimu, ištikus nelaimei atlikti gelbėjimo operaciją dažniausiai siunčiamas šis kateris, nes jo įgula yra gerai treniruota, be to, šis kateris greičiausias, ir jam mažiausiai reikia laiko pasiruošti – pakanka 2-3 minučių nuplaukti nuo krantinės.
Turi specialią įrangą
16.05 val. nelaimės ištiktas žmogus jau buvo kateryje. Gerai, kad vilkėjo hidrokostiumą, nespėjo sušalti. Žinoma, buvo pavargęs, tačiau medicininės pagalbos jam neprireikė.
Beje, katerio įgula yra apmokyta teikti pirmąją medicininę pagalbą, turi ir specialią įrangą. „Žaibe” yra net deguonies balionai.
Nors iki Juodkrantės su išgelbėtu burlentininku kateriui teko plaukti prieš bangą, 16.30 val. jis jau buvo prie prieplaukos, kurioje išgelbėtąjį pasitiko policijos ekipažas.
Dirba profesionalai
Išgelbėtas burlentininkas pasakojęs, kad prie pat kranto Juodkrantėje stiprus vakarų vėjas nebuvo juntamas. Tačiau tik pradėjus plaukti vėjo gūsis išplėšė burę ir sulaužė, tad jis negalėjo valdyti burlentės.
Pasak V. Palileikos, pavykusi žmogaus gelbėjimo operacija – visos tarnybos nuopelnas. „Vienas be Artūro aš nieko nebūčiau padaręs, man reikėjo valdyti katerį”,- sakė gelbėtojas Vilius. Tarnybos viršininko manymu, žmogus mariose išgelbėtas tik „Žaibo” įgulos profesionalumo dėka. Beje, V. Palileika yra naras gelbėtojas, kurį laiką dirbęs koordinaciniame centre, reikalui esant, jis gali būti narų darbų vadovas.
Pasak viršininko, aukštą profesinį pasirengimą turinčių žmonių jo tarnyboje dirba nemažai. Šešiolika specialistų yra pasirengę bet kada ateiti į pagalbą. Uosto direkcijos kateriuose „Žaibas”, „Audra”, laive ant oro pagalvės „Viesulas”, paieškos ir gelbėjimo laive „Šakiai” yra narų gelbėtojų komandos – dirbama profesionaliai, nes labai daug treniruojamasi.
„Toks mano darbas”
Paklaustas, ar pati įgula rizikavo, plaukdama gelbėti žmogaus mariose, A. Narmontas atsakė: „Kai reikia palikti katerį ir padėti vandenyje esančiam žmogui, visada rizikuojama. Šiuo atveju ir gelbėtojams buvo ekstremali situacija”.
Paklaustas, ar jam nepikta, kad dėl aštrių pojūčių mėgėjų tenka rizikuoti savo gyvybe, ar nesinori kartais trinktelti tokiam į veidą, V. Palileika atsakė: „Apie tai aš negalvoju. Toks mano darbas. Jeigu nerastum skęstančiojo, jeigu negalėtum jam padėti, tada jaustumeis blogai. Džiaugiuosi, kad gerai atlikau užduotį, ir tiek. Kas kad gelbėtojo darbas pavojingas, kažkas jį vis tiek turi dirbti”.
Beje, uosto tarnybų darbuotojai norėtų atkreipti banglentininkų ir kitų mėgėjų plaukioti Kuršių mariomis dėmesį, kad marios taip pat yra labai pavojingos. Tose vietose, kur yra mažesnė gelmė, bangos atsimuša į dugną, kabina smėlį. Gurkštelėjus tokio vandens su smėliu pasekmės gali būti liūdnos.
Reikia susitvarkyti vietoje
R. Lučka mano, jog dėl spartaus vandens sporto plėtojimosi uostininkams būtina peržiūrėti savo įstatymus. Iki šiol jie vadovaujasi Paieškos ir gelbėjimo konvencija, ir jos pagrindu gelbsti jūrininkus jūroje, kuriems dėl objektyvių priežasčių kas nors nutinka.
Aštrių pojūčių mėgėjai, besiveržiantys į jūrą per audrą, jo manymu – tai jau kitas dalykas. Dėl jų užgaidų juos gelbstint yra naudojami valstybės pinigai. Pasak R. Lučkos, žinoma, juos gelbėti reikia, bet turėtų būti priimti Lietuvos įstatymai, reglamentuojantys panašių piliečių gelbėjimą. Jo nuomone, organizuodami regatas ar kitokius renginius, jų organizatoriai turėtų imtis atsakomybės už dalyvių saugumą.
Kartais sunku atskirti, kur yra žmonių, o kur turto gelbėjimo darbai. Pavyzdžiui, gaunamas signalas, jog jūroje pagalbos reikia jachtai. „Žaibas” nuplaukia į pagalbą – buriuotojai atsisako lipti į katerį ir prašo, kad jis temptų jachtą. Beje, audroje jūroje perlipimas į kitą laivą yra labai pavojingas.
R. Lučkai nepatinka ir tokie dalykai, kad vandens motociklai šmirinėja tarp besimaudančių žmonių galvų. Jo manymu, reikėtų nustatyti vietas, kur gali savo pomėgius tenkinti banglentininkai, vandens motociklininkai ir kiti. Pasak kapitono, tokia tvarka yra visame pasaulyje. Tam nereikia tarptautinių konvencijų, būtina patiems vietoje susitvarkyti. Pašnekovas įsitikinęs, kad šį klausimą galėtų išspręsti Palangos ir Klaipėdos savivaldybės, tad ketina susitikti su jų merais.
Vidmantas Mažiokas
„Vakarų ekspresas”