Muzikuojantis Grandas, baladžių virtuozas Gytis Paškevičius, grįžęs po atostogų, praleistų Norvegijoje, užsidarė įrašų studijoje ir ruošia savo gerbėjams net tris naujus albumus.
Po įtempto darbo valandų studijoje dainininkas skuba į koncertus, o iš jų – į savo namus Šiauliuose, kur jo laukia brangiausi žmonės.
„Šeima – mano gyvenimo prasmė, todėl su žmona ir vaikais stengiuosi kuo daugiau būti kartu”,- sako G. Paškevičius, neseniai įsigijęs sodybą ežerais ir vaizdingu kraštovaizdžiu garsėjančiame Zarasų rajone.
Geru vyru ir tėvu Gytį vadinanti žmona Rugilė juokiasi, kad puikus muzikantas tapo nuostabiu sutuoktiniu ne be jos moteriškų gudrybių.
Gyti, kuo nudžiuginsite Jūsų talentą vertinančių gerbėjų, tebeniūniuojančius tokias dainas kaip „Tu vėjo paklausk”, „Singarela”, „Čiornyj voron” ar „Somebody Loves Money”, būrį?
Rudens pradžioje, rugsėjyje turėtų pasirodyti rusiškų romansų rinkinys „Sankt Peterburg 2”. Gerbėjų paragintas DVD formatu planuoju išleisti savo koncertinį įrašą. Be to, kitų metų pradžioje numatomas išleisti lietuviškai atliekamų mano dainų albumas. Pirmasis singlas „Kelias” jau sukasi radijo stočių eteryje.
Suskaičiuoti, kiek metų muzikuojate, ko gero, galėtų tik patys ištikimiausi gerbėjai…
Muzikuoti pradėjau dar besimokydamas mokykloje. Dešimtoje klasėje subūriau ansamblį. Kadangi sovietiniais laikais buvo griežta cenzūra ir galėjome groti tik tarybinės estrados kūrinius, atliekamas dainas pristatydavome kaip kūrinius iš grupių „Vesiolyje rebiata” ar „Samocvety” repertuaro, o patys grodavome populiarius užsienietiškus „koverius”.
Scenoje Jus sunku įsivaizduoti be gitaros. Kada tapote neatskiriami?
Mūsų šeimoje augo trys vaikai ir aš buvau jaunėlis. Gitarą tėvai nupirko broliui, kuris griežtai man buvo uždraudęs net artintis prie instrumento. Tačiau aš, nutaikęs akimirką, kada brolis išeidavo iš namo, slapčia čiupdavau gitarą ir mokiausi ja savarankiškai groti.
O įvaldęs šį instrumentą ir baigęs mokyklą, pradėjote groti Šiaulių restorane.
Ne, ne iškarto. Iš pradžių buvau pašauktas į armiją: tarnavau tuometiniame Leningrade, vėliau – Kolos pusiasalyje ir Kamčiatkoje, povandeniniame laive.
Oho! Ką veikėte grįžęs? Turbūt, krimtote karčius mokslo vaisius aukštojo mokslo įstaigoje?
Deja, ne. Iki šiol neturiu jokio išsilavinimo. Iš karto pradėjau dirbti restorane, 1986 metais subūriau grupę „Oktavą”. Dvejus metus gyvavęs kolektyvas, gavęs Maskvos palaiminimą, daug koncertavo užsienio šalyse, važiavome į Meksiką, Turkiją… Po to metus dirbau Latvijoje, Laimos Vaikulės grupėje. Grįžęs pradėjau važinėti po Lietuvą. Kai pabandžiau kurti dainas ir supratau, kad man neblogai pavyksta, pradėjau, galima sakyti, savo solinę karjerą.
Ilgametis populiarumas, regis, Jūsų nesugadino: žiniasklaida šykšti gandų apie Gyčio Paškevičiaus ūliavojimus pramogų pasaulio atstovų vakarėliuose Vilniuje, negirdėti ir apie Jūsų žygius į kairę. Gal būtų kitaip, jeigu gyventumėte sostinėje?
Esu prisiekęs šiaulietis. Ir man, ir žmonai patinka ramus, tylus gyvenimas. Šeima man – didžiausia vertybė ir gyvenimo prasmė.
Bet juk tai nereiškia, kad laisvalaikiu nieko neveikiate.
Didžiausia mano aistra – žvejyba. Mėgstu ir futbolą, ir krepšinį žaisti, lošti kortomis, biliardą.
Rugile, o ką veikiate sykiu?
Entuziastingai įrenginėjame neseniai įgytą sodybą Zarasų rajone. Ir mes, ir vaikai be galo mėgstame ilsėtis ten savaitgaliais.
Kokia jūsų šeimyninės laimės paslaptis?
Mūsų didžiausias turtas 12 metų Dominykas ir penkerių metų Urtė. Nors jie netyčiukai, bet labai laukti.
Mūsų šeimoje būna ir audrų, ir kitų nemalonių dalykų – kaip ir kiekvienoje normalioje šeimoje. Tačiau negalėčiau apie Gytį pasakyti nė vieno blogo žodžio. Jis puikus vyras ir nuostabus tėvas. Aišku, tokiu jis tapo nebe mano pagalbos,- juokiasi. – Reikėjo ir į protą atvesti, ir visus aštrius kampus nušlifuoti.
Ar tebedžiuginate Gytį romantiškais savaitgaliais?
Mes džiaugiamės apskritai galėdami pabūti dviese. Romantiškos atmosferos tikrai nekuriu žvakių pagalba. Geriausia, kai romantiką sukuria ne aplinka, o patys žmonės. Ekspromtu. Be to, nereikėtų pamiršti, kad 44-ąjį gimtadienį neužilgo švęsiantis mano vyras turi labai jauną žmoną – juk aš dešimčia metų jaunesnė už jį,- juokiasi. – Mes, ko gero, pirmieji Lietuvoje įvedėme tokią madą.
Gyti, kuo Jus prieš keturiolika metų sužavėjo Rugilė?
Paprastumu ir išvaizda. Mūsų pažintį nepavadinsi romantiška: aš tuo metu grojau Šiaulių restorane, o Rugilė, baigusi prekybos mokslus, atėjo ten atlikti praktiką.
Rugile, o koks buvo Gytis?
Jaunas, gražus ir be galo audringas. Juk susituokėme praėjus vos penkiems mėnesiams nuo mūsų pažinties.
Jaunavedžiais jūsų jau nebepavadinsi. Ar tebeliepsnoja meilės ugnis?
Rudenį sueis keturiolika metų nuo mūsų vestuvių dienos ir iki šiol esame laiminga pora.
Natalija Mogučaja
„Vakarų ekspresas”