Kol jis buvo apkaišytas liberalizmo ideologinėmis plunksnomis, kol šalia buvo žmonių, kurie skiria valstybę nuo šeimos verslo ar tiesiog šeimos, tol R. Paksas atrodė kaip politikas. Galėjo netgi sukelti politines konvulsijas, nuo kurių iki šiol Lietuvos politinis veidas persikreipęs it po insulto.
Tačiau plunksnos buvo svetimos, ir jų netekęs R. Paksas liko tuo, kuo buvo. Vairuotoju (kas, kad lėktuvo), kuris tik neseniai pradėjo skaityti knygas. Kai neliko komandos, o tik keli partiniai funkcionieriai, Onutė Valiukevičiūtė, atstovė spaudai ir laisvai samdomas informacijos vadybininkas, R. Paksas atsivėrė.
Jis visai atvirai paskelbė, kad „mes sugrįžome” ne pasaulio pataisyti, tėvynės vaduoti, žmonėms padėti, ar bent jau realizuoti kokią nors, kad ir pačią keisčiausią programą, bet revanšuotis prieš labai konkrečius savo priešus, kurių sąrašas tikriausiai bus įtrauktas ir į libdemų rinkiminę programą. Maskuotis idealais aiškiai nebėra jėgų.
Sugrįžtuvių proga suorganizuota masinė priesaika yra šitokios „politikos vardan savęs” grynuolis. Ką reiškia tokia priesaika? Ogi nieko. Šiek tiek plagiato (Vilija Blinkevičiūtė jau pasirašinėjo sutartis su rinkėjais), o visa kita – muilo burbulas. Dar viena savo pralaimėjimo inscenizacija: kadangi neleido prisiekti valstybei, tai retėjanti rėmėjų kompanija prisiekia savo paliegusiam vadui, kuriam vis dar kutena ausį pataikaujantis kreipinys: „prezidente”.
O šis kartoja senas klaidas ir daro naujas. Per apkaltą pademonstravęs nesugebėjimą laiku išeiti (visai kaip Artūras Zuokas, kuris neklauso Valdo Adamkaus patarimo išeiti laiku, kad liktų galimybė grįžti), dabar R. Paksas nebemoka ir efektingai sugrįžti. T. y., sugrįžti taip, kad tie, iš kurių tikimasi balsų, nesijaustų tik kaip kažkieno įžeistų ambicijų asistentai.
R. Paksas sako „mes sugrįžome”, o tiksliau – „aš sugrįžau”, dėl dviejų priežasčių. Pirma, politikoje vis dar yra Artūras Paulauskas, kuris pakišo kiaulę, ir A. Zuokas, kuris buvo savas, o po to irgi pakišo kiaulę. Antra, tikriausiai atsirado investuotojas, kuris tikisi panaudoti tas ambicijas savo naudai, todėl dabar R. Paksas gali apmokėti retėjančios partijos aktyvo ir politikų pardavėjų, t. y., visokių politikos viešųjų ryšių specialistų bendradarbiavimą su juo.
Tačiau davė aiškiai mažokai, nes sugrįžimo šou trūksta užmojo, o tiems, kurie mėgina R. Paksą vėl parduoti, stinga paprasčiausios orientacijos. Duobės negalima reklamuoti kaip kalno, o įžeista vieno asmens savimeilė negali būti reklaminio klipo siužetas.
Niekam tai jau nebeįdomu. Politikas vertas tiek, kiek jis sugeba išgyventi nuodingoje politinėje terpėje ir įveikęs pasipriešinimą realizuoti savo užmojus. Šiuo požiūriu A. Zuokas pacitavo teisingai: išgyvena tik stiprūs lyderiai. Tai, ką jis pražiopsojo, yra paskutinis žodis: nei jis, nei R. Paksas nėra lyderiai, nes paskui juos nebeeina žmonės. Lyderis be rėmėjų yra nesusipratimas, liga.
Čia dera papranašauti panašią ateitį vienam suvirintojui ir jau minėtam žmogui be aiškios profesijos, kurį buvęs jo koalicijos partneris Kęstutis Masiulis įvardijo kaip Abonentą. Visa ši trijulė mano, kad politikoje ideologija, idėjos, vertybės tėra viešųjų ryšių kategorijos, o viešieji ryšiai skirti tautai mulkinti ir savo ambicijoms realizuoti. Tik štai – bėda. Kai nėra proto ir talento, reikia bent jau jėgos, o jos nėra. Todėl ir stengiamasi kabintis už šakos, ant kurios jie tepasiekia virvę pasirišti.
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”