Nuo seno gerais keliais mėgstantys girtis lietuviai dabar Europoje vis labiau garsėja kaip blogiausi vairuotojai, keliantys grėsmę ir sau, ir aplinkiniams.
Mirtinų avarijų skaičiumi Lietuva pirmauja ir smarkiai lenkia visas kitas Europos Sąjungos šalis. Per pastaruosius penkerius metus padėtis joje taip pat labiausiai pablogėjo. Tai praėjusią savaitę paskelbė Briuselyje įsikūrusi nevyriausybinė organizacija Transporto saugumo taryba, pirmadienį rašo dienraštis „Lietuvos rytas”.
Remdamasi Europos Komisijos ir savų ekspertų statistika, ši organizacija ES šalis kasmet suskirsto pagal jų padarytą pažangą mažinant mirtinų avarijų skaičių.
Vienam milijonui gyventojų tenkančių mirtinų eismo įvykių Lietuvoje yra daugiausiai ES – šalies keliuose pernai žuvo 760 žmonių, arba 233 asmenys milijonui gyventojų.
Tuo tarpu pažangiausioje Maltoje vienam milijonui teko tik 27 mirtini atvejai, 2006 metais jos keliuose žuvo 11 žmonių.
Sėkmingiausiai mirtinų avarijų skaičių 2001-2006 metais sumažino Liuksemburgas, Prancūzija ir Portugalija.
Pasak Transporto saugumo tarnybos atstovės, šios šalys pasitelkė represines priemones: sumažino vairuotojams leistinas alkoholio ribas, ėmė dažniau kontroliuoti ir griežčiau bausti nedrausmingus vairuotojus. Kartu imtasi saugaus eismo pedagoginių bei reklamos kampanijų.
Nuo 2001 iki 2010 metų ES yra užsibrėžusi mirčių keliuose skaičių sumažinti perpus, tačiau iki šio tikslo labai toli.
Kol kas visose naujosiose ES šalyse, išskyrus Čekiją, mirtinų avarijų įvyksta daug daugiau nei Bendrijos senbuvėse.
Už kasmetinį ES šalių vertinimą Transporto saugumo taryboje atsakingos Graziellos Jost tvirtinimu, ieškoti sąsajų tarp išaugusio transporto priemonių ir mirtinų avarijų skaičiaus būtų klaidinga, nes „automobilių daugėja visose valstybėse, bet mirčių keliuose skaičiai jose skiriasi”.
Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo departamento direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Pumputis aiškino, kad sąrašo apačioje mūsų šalis vėl atsidūrė dėl kelių priežasčių.
Lietuva nesugebėjo įdiegti efektyvių saugaus eismo priemonių: nesugriežtinta atsakomybė už greičio viršijimą, vairavimą neblaiviems, taip pat neįrengta greičio matavimo prietaisų, nes įsigijimas įstrigo dėl sudėtingų pirkimo procedūrų.
Ministerijos atstovo teigimu, Lietuvoje situacija nesikeičia dar ir todėl, kad susilpnėjo eismo kontrolė, keliuose dirba vis mažiau policijos pareigūnų.
Jei Lietuvoje butu padidintos baudos uz keliu eismo pazeidimus tada salies . Susidaro ispudis, jog Lietuvoje kazkam paranku, kad tauta is leto issinaikintu. 300 tukst emigravusiu is salies, o dar kasmet po 700-800 zuvusiu kelyje, tikriausiai nemazesnis suluosintu autoavarijose skaicius, is kuriu dalis nedarbingu, tai gasdinantys skaiciai. Kas vyksta Lietuvoje? Ka veikia valdzios vyrai? Persasi isvada, jog jie smarkiai uzsieme uzsienio kelionemis arba nuosavu prabangiu vilu statyba. Beviltiskas salies gyventoju skaiciaus mazejimas – maziausiai jiems rupimas klausimas.
pataisa:Jei Lietuvoje butu padidintos baudos uz keliu eismo pazeidimus, salies biudzetas gerokai pasipildytu ir policininkams netektu dejuoti del mazu atlyginimu.
Giedrius Kiaulakis: Kelių samurajai (II): Ką daryti? 2007.10.22 | 09:49
Taigi, yra prielaida (skaitykite pirmą straipsnio „Kelių samurajai“ dalį), kad asmenys, agresyviai ir kvailai besielgiantys keliuose yra ne šiaip sau idiotai. Taip galima būtų manyti, jei visi jie būtų vaikinukai su vienodo pavyzdžio trumpomis šukuosenomis ir adidasais.
Tačiau kelių chuliganai pasižymi stebėtina įvairove. Aišku, minėti „buduliai“ sudaro gana ženklią jų dalį, tačiau nestinga ir turtingų, ir gerai išsilavinusių, ir netgi rafinuotų manierų (kitoje aplinkoje) asmenų. Ir tai ne tik vyrai. Kelių chuliganų vyraujančios profesijos negalima apibrėžti, nes jų tarpe yra ir darbininkų, ir bedarbių, ir ūkininkų, ir pareigūnų, ir programuotojų, ir mokytojų ir net dizainerių.
Visus juo vienija ta plika akimi neapčiuopiama charakterio savybė, verčianti juos ne rūpintis savo saugumu, kas yra svarbiausia daugumai žmonių, tačiau bet kokia kaina tapti pranašesniu už kitus. Kaip sakė Čingischanas: didžiausia laimė – matyti, kaip priešas krenta po tavo kojomis, kaip dega jo namas, ir pasiimti jo arklius ir moteris (cituoju apytiksliai). Čingischano laikais užteko, kad apie jį susiburtų keliolika tūkstančių stepių „budulių“, pritariančių šioms vertybėms ir ta nykštukinė kariauna užėmė teritorijas nuo Korėjos iki Vengrijos.
Visos protingos bendruomenės visada stengdavosi atsikratyti padidintos agresijos asmenų, nukreipdamos jų negatyvią energiją į išorę. Ir tai dažniausiai duodavo visai neblogų rezultatų. Vakarų europiečiai XI-XII amžiuje savo dykaduoniaujančių riterių perteklių sugebėjo motyvuoti patraukti į kryžiaus žygius. Nauda buvo dviguba: ir pačioje Europoje tapo kiek ramiau, ir islamo plitimas buvo ilgam sustabdytas. Ispanija XVI amžiuje savo agresyvių peštukų perteklių nukreipė į Ameriką. Tenykščiams gyventojams tas nelabai išėjo į naudą, bet Ispanija ilgam tapo turtinga ir stipria valstybe. Mongolus jau minėjau, bet panašiai buvo ir su vikingais, gotais, senaisiais graikais, finikiečiais, XIII amžiaus lietuviais ir kitomis tautomis, kurios itin sėkmingai nukreipė savo agresyvių jaunuolių perteklių prieš kaimynus, ir tokiu būdu netik išvengė bereikalingų tarpusavio kivirčų, bet ir gerokai pasipelnė to nenaudingo pertekliaus sąskaita.
Dabartinė situacija Lietuvos keliuose rodo, kad mes vėl, kaip XIII amžiuje, sukaupėme agresyvių jaunuolių perteklių, kuris „neturi kur dėti rankų“ ir krečia visokiausias šunybes ne tiek iš blogos valios, kiek dėl viduje kunkuliuojančios energijos. Vienas iš svarbiausių mūsų valstybės uždavinių turėtų būti šios energijos nukreipimas mums naudinga linkme, t. y. į išorę.
Tai nėra labai sunku, nes šiuo metu mes turim labai galingą sąjungininką JAV, kuris mus aprūpins kariniais konfliktais mažiausiai dvidešimčiai metų. Reikia tik radikaliai pakoreguoti mūsų karinę doktriną.
Šiuo metu visos NATO šalys, tame tarpe Lietuva, stengiasi savo karius kuo geriau apmokyti ir aprūpinti visa įmanoma technika. Laikomasi požiūrio, kad toks gerai parengtas profesionalas gerai susidoros su visais koviniais uždaviniais, ko niekaip negalima tikėtis iš saviveiklininko „civilioko“. Ši teorija kuo puikiausiai veikia amerikiečių koviniuose filmuose ir kompiuteriniuose žaidimuose, kur už profesinius įgūdžius gauni papildomų gyvybių ar panašiai, o priešai nukaunami be jų. Realybėje mes matome, kad didžiulis puikiai apmokytas ir aprūpintas ekspedicinis korpusas Irake jau penkti metai vargsta su ne itin gausiais Irako partizanais, kurių vyraujanti ginkluotė yra senos modifikacijos „Kalašnikovas“ ir pora apkabų šovinių. Be kita ko, dalis irakiečių remia okupacinę kariuomenę, o patys partizanai neretai susipliekia tarpusavyje. Net prie tokių palankių aplinkybių, profesionaliems kariams pergalė greitu laiku nenusimato. Ne ką geriau ir Afganistane.
Akivaizdu, kad aukštas kareivių profesionalumas ir geras aprūpinimas neišsprendžia visų problemų. Karas visada yra ekstremali situacija ir vien biurokratinėmis priemonėmis jos neišspręsi – reikia savarankiško mąstymo, fantazijos ir tam tikro įžūlumo. Štai Romos imperijos kariuomenė buvo labai gerai tiems laikams apmokyta ir apginkluota, tačiau, nesant kovinės dvasios, ją į šipulius sumalė negausūs iš miškų ir stepių išlindę barbarai.
Mat profesionalus karys be tam tikrų charakterio savybių yra dar ne samurajus, o tik ginkluotas valstietis. Panašu, kad amerikiečiai šiuo metu į karinius konfliktus siunčia gerai apginkluotus „valstiečius“, kurių pagrindinis tikslas – išnešti sveiką kailį iš beprasmio konflikto. Toks požiūris, be abejo, protingas, tačiau bėda tame, kad jų priešininkai – musulmonų ekstremistai – yra fanatiškai nusiteikę žmonės, kurių pagrindinis tikslas – laimėti, o ne išnešti sveiką kailį, todėl profesionalai jų nugalėti negali.
Todėl dabar JAV yra pasirengę investuoti į karą didžiulius pinigus, tačiau labai bijo rizikuoti savo gerai parengtais, todėl labai brangiai kainuojančiais kareiviais. Todėl siūlau į jų vietą pasiųsti mūsų kelių „karius“. Laimės visos pusės. Amerikiečių kariai galės mažiau rizikuoti savo gyvybėmis, saugodami komunikacijas ir sandėlius. Dėl to sumažėjusių savo karių nuostolių (mūsų „buduliai“ amerikiečiui nerūpės) JAV apslops pacifistinė isterija, už ką mums bus labai dėkinga prezidento administracija ir iš karo gyvenančios korporacijos. Mūsų kelių „kariai“ gaus tiek savo trokštamo adrenalino, kiek keliuose visą gyvenimą neprisirinksi, o Lietuvos Respublika galės „įsisavinti“ dalį JAV karinio biudžeto, lyginant su kuria ES struktūriniai fondai yra katino ašaros.
Tiesa, nuostoliai bus dideli, nes kelių „kariai“ savęs neturėtų taip saugoti, kaip apdairūs amerikiečiai. Ir apginkluoti juos teks tais pačiais „Kalašnikovais“, nes šiuolaikinės sudėtingos ginkluotės dauguma jų nepajėgs dėl įgimto debilumo. Tačiau kovinis įkarštis turėtų viską kompensuoti, o irakiečių partizanai juk nėra ginkluoti geriau. Ir jei daugelis mūsų „budulių“ ten ir pasiliks, tai belieka guostis mintimi, kad jie bent jau prisidėjo prie kovos su tarptautiniu terorizmu, užuot tuščiai susitraiškę medį čia.
Techniškai tai įgyvendinti nėra sunku. Tereikia papildyti įstatymą nuostatą, kad piktybiškai viršijantys greitį asmenys, užuot tūpę daboklėn ar mokėję baudas, bus be eilės mobilizuojami (neišskiriant dėl amžiaus, lyties ir socialinio statuso) į karinę tarnybą konfliktų zonose. Be kita ko, tokiu būdu mes gana tiksliai išsiaiškinsime, kas yra tikrieji kelių „samurajai“, o kas yra normalūs žmonės, kurie dėl neaiškių priežasčių dedasi „samurajais“. Tikrieji „samurajai“ savo vairavimo įpročių nekeis ir nesiginčydami važiuos kariauti, o imitatoriai staiga pradės gerbti kelių eismo taisykles. Jeigu paaiškės, kad dauguma kelių chuliganų yra tiesiog imitatoriai, tai mirčių keliuose ženkliai sumažės visuotiniams džiaugsmui. Na, o jei paaiškės, kad mūsų keliai knibždėte knibžda tikrų „samurajų“, tai saugokitės, teroristai, o mes, likę Lietuvoje, tyliai pasidžiaugsim, kad mus tiek laiko pakentė gyvus.
Sutinku, kad visa tai skamba kvailai, bet jei jau skelbiame, kad vyksta karas, tai reikia imtis atitinkamų priemonių karą sustabdyti. Kol kas tokių priemonių niekas nesiūlo (baudų didinimas ir socialinė reklama nesiskaito), todėl su savo pradžiai pateikiu drastišką versiją, provokuodamas protingesniuosius siūlyti kažką rišlesnio. O jei mes nesiruošiam imtis priemonių ir net jų svarstyti, tai nustokim vieną kartą inkšti, kad vyksta karas, o tiesiog paskelbkim lietuvišką vairavimo stilių nacionaline tradicija ir įtraukim į paveldo objektų sąrašą šalia cepelinų ir Nidos senamiesčio.
Šaltinis: Balsas.lt
Šis tekstas yra naujienų portalo “Balsas.lt” nuosavybė. Be raštiško arba žodinio UAB “Naujosios komunikacijos prekyba” sutikimo šio teksto republikuoti neleidžiama. Cituojant būtina nurodyti šaltinį – http://www.balsas.lt.