Rugsėjį pasiektas infliacijos rekordas. Nuo praėjusių metų rugsėjo vartojimo prekių ir paslaugų krepšelio kaina padidėjo 7 procentais. Ar galima kaip nors pasinaudoti šita situacija?
Infliacija naudinga tiems, kas turi skolų: dėl infliacijos santykinis skolos dydis mažėja, tiksliau – mažėja skolos ir pajamų santykis.
Dabar daug kalbama, kas ir kaip turėtų mažinti ar bent stabdyti rekordiškai išaugusią infliaciją. Ieškoma kaltų ir atsakingų už šį nepageidaujamą reiškinį.
Infliacija labai nenaudinga tiems, kas turi turto ar bent santaupų.
Iš tiesų santaupos reikalingos pradėjus didėti infliacijai.
Kol pajamos nespėja pasivyti infliacijos, ir kol patys nespėjome peržiūrėti ir perskirstyti savo išlaidų, gelbsti santaupos. Tačiau tas pačias santaupas infliacija veikia pragaištingai. Jei 7 proc. infliacija laikytųsi dešimt metų (ko, tikiuosi, nebus), šių dienų santaupų perkamoji galia sumažėtų maždaug perpus.
Tačiau infliacija naudinga tiems, kas turi skolų. Dėl infliacijos santykinis skolos dydis mažėja. Tiksliau, pati skolos suma nemažėja, mažėja tik skolos ir pajamų santykis. Didėjant kainoms, paprastai didėja ir pajamos, nors ir ne kartu. Taigi padidėjus pajamoms mokama paskolos įmoka jau tesudarys mažesnę pajamų dalį – paskolos našta bus mažesnė.
Ar verta pasinaudoti šia gudrybe ir dabar, kai dar niekas nežino, kaip tą infliaciją pažaboti, pradėti gyventi ir vartoti skolon? Aritmetiškai galima įrodyti, jog tai naudinga.
Tarkime, pasiskolinę 5 tūkst. litų metams, per tuos metus kartu su palūkanomis (kai palūkanų norma 10 proc.) tektų grąžinti 5275 litus. Skolos suma tepadidėtų 5,5 procento.
Taip yra dėl to, kad palūkanos skaičiuojamos tik nuo negrąžintos paskolos dalies.
Jei po metų būtų vėl fiksuojama tokio pat dydžio metinė infliacija, išeitų, kad tas, kas pasiskolino, iš tiesų sutaupė.
Tačiau tokios išvados būtų pernelyg menkos. Infliacijos poveikis yra kur kas didesnis, negu tik gyventojų santaupų nuvertėjimas ar skolų mažėjimas.
Infliacija neigiamai veikia visą ūkio plėtrą. Sunkiau planuoti ir būsimas pajamas, ir būsimas išlaidas. Sunku įvertinti, kokio dydžio paskolos įmoka bus priimtina, apskaičiuoti, kiek didės vartojimo išlaidos dėl augančių būtinųjų prekių kainų, ir numatyti, kada pajamos pagaliau padidės. Be to, jei skubėsime skolintis, kils pavojus gyventi ne pagal galimybes, todėl skolas gali būti sunkiau grąžinti.
Taigi skolintis šiandien vien tik tam, kad išnaudotume infliacijos teikiamas „galimybes”, būtų neatsargu. Jau verčiau laikytis taisyklės, kad vartoti imamų paskolų įmokos neturėtų viršyti 10-20 proc. pajamų, būsto paskolų – 30-40 procentų. Ir nepamiršti, kad įprastinės vartojimo išlaidos taip pat padidėjo.
SEB grupės analitikai prognozuoja, kad artimiausiais metais ir verslo, ir namų ūkių sektoriaus skolinimosi tempai šalyje lėtės. Ir tai lems daugiausia išorinės sąlygos: griežtesnė bankų skolinimo politika, didesnės palūkanos