Sauso nieks neklauso.
Netepsi – nevažiuosi.
Duosi kyšį, ir suras tau plyšį…
Tos patarlės rodo, kaip mūsų tautoje įsišaknijęs kyšininkavimas. Nuo V.Kudirkos laikų jis dar labiau „išgudrėjo”, išplito kartu su legionais biurokratų ir gavo modernų korupcijos vardą. Mažesnis tepa didesnį, tas savo ruožtu – viršesnį, viršesnis – dar aukštesnį viršininką ir galiausiai tą, kuris kaip Viešpats Dievas viską mato, bet nieko nedaro. O kuris daro arba tik nori ką nors daryti, privalo tepti, ieškoti plyšio, ieškoti Vakkanalijaus Vziatkovičiaus. Nuo keliuose tykančio inspektoriaus iki teisėjo ar prokuroro. Nuo paprasto klerko iki ministro ar kokio apyministrio.
Tai gali paliudyti tūkstančiai turėjusių ir tebeturinčių teisę atgauti savo žemę, norinčių pradėti verslą, laimėti konkursą, pasistatyti namus žmonių. Matomais ir dažniau nematomais pinigais tepami įvairiausio rango pareigūnai ir net žurnalistai – kad ką nors aplotų arba užčiauptų.
Pažadais papyraginti rinkėjai savo balsą atiduoda už būsimą „užtarytoją”, kuriam reikia valdžios, reikia stogo, kad teisėtvarka užmerktų akis ir nesiknistų po jo prabangios vilos pamatais, neskaičiuotų nedorais būdais sukrautų milijonų.
Ar visi pareigūnai tokie sukčiai ir „vziatkovičiai”? Turėkime vilties – ne visi. O kaip juos atskirti ir atpažinti?
Turbūt ne itin apdairūs įstatymų kūrėjai nusprendė, jog vienodai kaltas tas, kuris ėmė ir kuris davė. Absurdas! Avinas ir vilkas – abu gudrauja, bet vis dėlto ne avinas vilką, o vilkas aviną ėdą arba kerpa jo vilnas.
Žinoma, esame girdėję, kad yra tam tikri telefono numeriai, kuriais gali paskambinti tėvų skriaudžiamas vaikas, smurtaujančio vyro žmona arba šiaip koks pilietis, žinantis, kas ir kur atlyginimus vis dar linkęs mokėti vokeliuose…
Derėtų kuo skubiau paskelbti telefoną ir adresą, kur turėtų kreiptis kyšininko prievartaujamas žmogus. Tegul pasako ar parašo, kam, dėl ko daviau, kas paėmė. Savo pavardės tegul ir nenurodo, kad paskui už tiesą kur nors galo negautų. Žinoma, atsirastų tokių, kurie mėgintų ir dorą pareigūną arba tarnautoją apjuodinti, bet vargu ar jam tai pavyktų. Kai tikrų signalų atsirastų daugiau, ylos maiše nebebūtų įmanoma paslėpti. Tik tada, man regis, kyšininkavimas Lietuvoje pasidarytų nebe toks įžūlus ir paplitęs. „Davė tai davė, bet kažin ar tas davėjas dabar tylės kaip kiaula, ant ausų mežama?”
Pavartojau tą šiurkštų liaudišką posakį prisimindamas tuos, kurie vis mala ir mala liežuviu apie mūsų gyvenimo blogybes, o patys nesiryžta net piršto pakrutinti. O juk visi matom – seniai atėjo laikas sugniaužti kumštį ir bent jau per ateinančius rinkimus nebeleisti, kad koks Vakkanalijus Vziatkovičius patektų į Lietuvos Seimą, būtų paskirtas kokiu nors viršininku, ministru ar net išrinktas prezidentu.