Spalio 4-7 d. Kijeve (Ukraina) vykusiame tarptautiniame kino festivalyje „Stupeni” lietuvių režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas „Gyveno senelė ir senelis” užėmė 1-ąją vietą kategorijoje Žmogaus teisės.
Iš viso festivalyje, kurio programoje buvo parodyta beveik šimtas filmų, lietuviškam kinui atstovavo keturi Lietuvos dokumentinio kino kūrėjų darbai.
Dokumentinis animacinis pasakojimas „Gyveno senelis ir bobutė” apie režisierės senelius, sovietmečiu ištremtus į Sibirą – pirmąkart pademonstruotas Vilniuje vykusiame tarptautiniame moterų filmų festivalyje „Šeršėliafam”.
Pristatydama filmą, kuriame dera archyvinės nuotraukos, kronikos kadrai ir animacija, Giedrė Beinoriūtė sakė, kad būtent nuotraukos buvo vienintelė medžiaga atskleisti šiai temai. „Tačiau nuotraukose ne viskas yra, ką norėčiau papasakoti šia tema, – kalbėjo režisierė. – Animacija iš pat pradžių buvo sugalvota kaip elementas, kuris turi atlikti rekonstrukcijos vaidmenį. Filmo istoriją pasakoju aš, maža mergaitė, ir būtent animacija padeda atskleisti vaiko požiūrį į girdimus dalykus.”
Režisierė Giedrė Beinoriūtė yra sukūrusi porą studentiškų filmų, o taip pat žiūrovų susidomėjimo sulaukusius kelis trumpametražius filmus, kurie – skirtingų žanrų, o ir jų objektai labai skiriasi: „Troleibusų mieste” režisierė stebėjo troleibusų kontrolierių ir „zuikių” santykius, „Vulkanovkoje. Po didžiojo kino” ji sugrįžo į Šarūno Barto „Septynių nematomų žmonių” filmavimo vietas ir žiūrėjo, kaip „didysis” kinas paveikė prie jo prisidėjusius, jo kūrimą stebėjusius žmones, vaidybiniame filme „Egzistencija” apie savo laidotuves įsivaizduojančias moteris išbandė ironiškos komedijos žanrą