„Kaip būtų gerai, jei para turėtų daugiau nei 24 valandas! – šūkteli Karjeros Moteris. – Man nuolat trūksta laiko, aš skęstu įsipareigojimuose, vis bėgu, neišsimiegu, vaikai mane mato tiknuotraukose, po savaitgalių prie lovos taip ir lieka krūva neperskaitytų žurnalų ir knygų, vyrą maitinu pažadais – „pakentėk, kai tik pabaigsiu visus tuos darbus, brangusis, tuomet…” O kada baigsiu? Tiesą sakant… nežinau.
Tiesą sakant, niekada. Tai niekada nesibaigs. Neperskaitytą knygą grąžinsite bibliotekon, žurnalus atiduosite draugei, o vaikui pasakėlę prieš miegą ir vėl paskaitys tėtis. O jūsų darbų srautas tolydžio didės. Nepriklausomai nuo pastangų ir produktyvumo.
Mokestis už sėkmę? O gal už prastą laiko planavimą?
Populiarus verslo sėkmės specialistas bei lektorius Brajanas Treisis, daugiau nei 30 metų tyrinėjęs sėkmingo veiklos planavimo subtilybes, vienoje savo knygų primena: tik 20 procentų jūsų veiklos lemia 80 procentų rezultatų.
Tai, beje, ne Treisio atradimas. B. Treisis – informacijos sintezuotojas: jis studijuoja ir apibendrina tai, kas jau atrasta. Kaip ir daugelis „verslo guru”.
80/20 – vadinamasis Pareto principas. Italų ekonomistas Vilfredas Paretas jį suformulavo 1895 metais. V. Paretas pastebėjo, kad visuomenę galima suskirstyti į dvi dalis – į svarbią mažumą (20 proc.), valdančią didžiąją finansų dalį, ir nereikšmingą daugumą.
Pareto principas ilgainiui pradėtas taikyti įvairioms visuomenės gyvenimo sritims. Verslo žinovai priėjo išvadą, jog 80 procentų kompanijos produkcijos parduodama 20-iai procentų klientų, kad 20 procentų visos produkcijos atneša 80 procentų pelno ir pan.
„20 procentų mūsų kasdienio triūso sudaro 80 procentų visų mūsų veiksmų vertės”, – antrina Treisis. Pagrindinę jo idėją trumpai būtų galima apibūdinti taip: geriausių rezultatų pasiekia tas, kuris geba atsirinkti svarbiausius uždavinius, susitelkti į juos ir užbaigti. Tai nėra įgimta – į tai įprantama. Tam reikia apsisprendimo, savidrausmės bei ryžto.
Jeigu jūs šiandien būtinai turite padaryti 10 darbų, tai dviejų iš jų vertė bus tokia pati (ar didesnė) kaip likusių aštuonių.
Statistikos duomenimis, vidutinis europietis darbovietėje praleidžia iki 90 proc. darbingo paros laiko.
Yra žmonių, kurie visą dieną kažką veikia, o nuveikia ne kaži ką. Todėl, kad jie iš paskutiniųjų stengiasi puikiai atlikti tuos 80 procentų nereikšmingų darbų, o 20 procentų – atideda.
Išties didelė pagunda darbą iš ryto pradėti nuo valandos paplepėjimo su kolegomis prie kavos puodelio (apie tai, kad nieko nespėji…), paskui atsakyti į visus elektroninius laiškus, paskui sutvarkyti keletą asmeninių reikalų, o jau tada… padaryti ką nors tokio… nelabai reikšmingo. Laiko planavimo specialistai perspėja: gink Dieve!
„Paprastas žmogus, kuris atsirenka svarbiausius darbus ir atlieka juos greitai, pasiekia kur kas daugiau nei genijus, kuris daug šneka ir kuria puikiausius planus, bet mažai daro.” B. Treisis
Apie Treisį
B. Treisio biografija labai įdomi: jis nebaigė mokyklos, keletą metų dirbo juodus darbus – plovė indus, kirto mišką, dirbo gamyklose, krovininiame laive… Būdamas 25-erių, įsidarbino išnešiojamųjų prekių pardavėju, ir štai tuomet reikalai pajudėjo. Tiksliau – tuomet, kai jis, ilgą laiką triūsęs ir tempęs nuo algos iki algos, galų gale savęs paklausė: „Kodėl kitiems sekasi labiau nei man?” Ir būsimasis ekonomikos bakalauras, administravimo vei vadybos magistras, šiandien jau susikrovęs milijonus, ėmė stebėti sėkminguosius ir daryti taip, kaip jie.
„Savo laiką jie panaudoja daug geriau nei kiti”, – tokia buvo pirmoji jo ateitį pakeitusi išvada.
Apie varlę
„Yra toks posakis: jeigu iš ryto atsikėlęs jūs suvalgysite gyvą varlę, tai visą likusią dieną žinosite, jog nieko blogiau negali nutikti”, – savo knygoje „Suvalgyk šitą varlę!” amžinai paskendusiems darbuose žmonėms pataria B. Treisis.
„Jeigu privalote suvalgyti dvi varles, tai pradėkite nuo bjauresnės”, – dėl visa ko priduria. Kitaip tariant, visada yra darbų, kuriuos būtina padaryti nedelsiant, ir tų, kurių galima išvis nedaryti.
Pagal B. Treisį, 95 procentus sėkmės darbe ir asmeniniame gyvenime lemia gebėjimas neatidėlioti, pasirinkti prioritetus ir pabaigti tai, ką pradėjai.
Kaip pažinti tą varlę, kad galėtume bjauriai (bet naudingai) papusryčiauti? B. Treisis pataria pagalvoti apie veiksmų padarinius. Viskas paprasta: nelabai svarbių darbų padariniai nereikšmingi arba jų išvis nėra. Jeigu padariniai žada būti ilgalaikiai – tai varlė. Skanaus.
Mes niekada negausime laiko viskam. Galime plėšytis 110 procentų savo fizinių bei psichinių jėgų, – laiko nepadaugės. Bet visada pakaks laiko svarbiausiems dalykams.
Jeigu jūsų prioritetų sąraše daugiau nei 3 punktai, – jūs neturite jokių prioritetų.
Į pogrindį?
Žurnale „Elle” perskaičiau įdomią naujieną, jog pasaulyje randasi nauja moterų „pogrindininkių” karta. Tai moterys, kurios nuo vyrų slepia „baisią paslaptį”: savo sėkmingą karjerą. Na, kad neišgąsdintų…
Karjeros Moteris, aštuntą vakaro savo biure atsiliepusi mobiliuoju telefonu, vyrui meluoja, jog užtruko fitneso klube. Nes vyras jai yra pasakęs: „Tavo karjera neturi trukdyti mūsų santykiams.”
JAV žurnalistas Maiklas Noeris straipsnyje „Neveskite karjerisčių!” teigia, jog santuoka su sėkminga moterimi dažniausiai patiria krachą. Mat mokslininkai yra padarę išvadą, jog ta žmona, kuri uždirba daugiau nei 15 dolerių per valandą, namų ūkiui skiria dviem valandomis mažiau. (Koks siaubas.) Maiklas, žinoma, sulaukė atsakymo – žurnalistė Elizabet Korkoran parašė straipsnį „Netekėkite už tinginių!”. Bet nesigilinkime į šį kraštutinumų karą. Yra ir neblogų naujienų.
GERA NAUJIENA. Paskutinių tyrimų duomenimis, aukštasis išsilavinimas padidina moters šansus ištekėti. Daugiau nei 97 procentai universitetų absolvenčių anksčiau ar vėliau randa savo antrąją pusę. 90 procentų karjerą padariusių viengungių prisiekinėja, kad karjeristės juos traukia ir jie netgi pasirengę su jomis gyventi.
Savo knygoje „Why Smart Men Marry Smart Women” („Kodėl protingi vyrai veda protingas moteris”) Kristina Vilan tyrinėja fenomeną, vadinamą „mokesčiu už sėkmę”. Pasirodo, daugiau nei pusė iš jos apklaustų 1 600 moterų įsitikinusios, jog profesinė jų sėkmė trukdo šeimai. Maždaug 33 proc. sąmoningai sumenkina savo sėkmę, kad geriau jaustųsi jų vyrai.
Viljamas Polakas, Harvardo medicinos fakulteto klinikinės psichologijos docentas, ilgą laiką tyrinėjęs karjeros moterų psichinę būklę, sako: kad vyras jaustųsi jaukiai, sėkmės pasiekusi moteris turi labai pasistengti atrodyti menkesnė, nei yra iš tikrųjų. „Apsimetinėjimas veda prie savo vertės neigimo, moteris ima manyti, jog jai kažkas negerai, kad ji neverta laimės, ir tai klampina ją į depresiją.”
Sėkmės kaina?.. Kraštutinumai! Pasaulyje daug stiprių vyrų, kuriuos traukia stiprios moterys. Tiesa, kaip visada, – per vidurį. Sakoma, jog laimė yra trumpa stotelė tarp „per daug” ir „per mažai.”
Apie laimę
„Mesk tu tą savo bambeklį! – Karjeros Moteriai patartų nuoširdi draugė. – Jis trukdo tavo sėkmei!”
Tačiau visi žmonės pirmiausiai nori būti laimingi, ne tik sėkmingi.
Verslo vadybos teoretikas bei filosofas Mandfredas Ketsas de Virsas rašo: „Aš bendravau su daugybe kompanijų vadovų, susiduriančių su nuolatine gyvenimo ritmo kaita. Kaip psichoterapeutas ir psichoanalitikas, stengiausi jiems padėti suvokti, kokia jų gyvenimo kelio prasmė. Per daugybę metų supratau, jog laimės tema visada aktualesnė už sėkmės temą.”
„Žmonės, kurie laimę prilygino sėkmei, niekada netaps pakankamai sėkmingi, kad jaustųsi laimingi.” Mandfredas Ketsas de Virsas
Jie panašūs į Sizifą, ridenantį akmenį į kalną. Laimingos akimirkos Sizifui – kai akmuo ritasi žemyn. Jis turi galimybę apie tai susimąstyti. Bet būtent šito mažiausiai ir nori. Nes išvados jam aiškiai nepatiktų…
Kas naujo?
Karjeros pragmatizmas ir cinizmas („Svarbiausia – darbas!”) išeina iš mados. Ateina nauja karta su nauju vertybių rinkiniu.
Briusas Talganas, analitinio centro „RainmakerThinking”, studijuojančio jaunimo gyvenseną, tyrėjas, teigia, jog naujieji karjeristai nelinkę taikytis su komandine valdymo sistema: „Jie užaugo ginčydamiesi su tėvais, dabar jie ginčijasi su darbdaviais. Jų filosofija paremta formule: „Sakyk, ką manai”. Jie noriai bendradarbiauja, bet siekia būti nepriklausomi, todėl daugelis galvoja apie asmeninį užimtumą arba savo verslą.”
Kitaip nei jų tėvai, kurie profesinę veiklą laikė prioritetu, jaunieji karjeristai suinteresuoti, kad darbas nekliudytų šeimai ir asmeniniam gyvenimui. Jie nori lankstaus grafiko, galimybės dirbti namie (internetu), jie skeptiškai žiūri į tokias sąvokas kaip „ištikimybė firmai”, lengvai keičia darbo vietas. Jie tiki savo vertingumu.
„Jie ateina su aukštais reikalavimais sau ir savo bosui”, – konstatuoja Talganas.
Su artėjančia Boso diena!