Painūs paauglystės verpetai dvasinėms kančioms pasmerkia ir globotinius, ir globėjus. Vieni jaučiasi dar labiau nereikalingi, kiti nuleidžia rankas supratę, kad norint užauginti vaiką vien geros širdies ir pilnos piniginės nepakanka.
Šių metų pradžioje šalyje buvo užregistruota daugiau kaip 13 tūkst. be tėvų globos likusių vaikų. Vien pernai pakeistos 287 globėjų šeimos ir asmenys, 30 jų nušalinti nuo pareigų. Pagrindinė priežastis, kodėl globėjai atsisako savo globotinių – paauglystė, paaštrėję vaikų elgesio, emociniai ir kitokie sutrikimai. Globėjai dažnai pristinga žinių, kaip rasti geriausią išeitį kilus konfliktinei situacijai, kaip padėti pačiam paaugliui įvertinti dažnai nepagrįstus jo norus ir ambicijas.
Lemia kūdikystė
Daugelis žmonių, apsisprendusių įsivaikinti vaiką, pageidauja tai padaryti, kai šis dar kūdikis ar mažametis. Taip jie tikisi užtikrinti harmoningą asmenybės vystymąsi. Tokį sprendimą lemia kelios priežastys: esą vaikas neturės neigiamų prisiminimų iš biologinės šeimos gyvenimo, nepatirs problemų gyvendamas valdiškoje globos įstaigoje, jam bus suteikta daugiau galimybių lavintis. Galiausiai vaiko pasąmonėje visam laikui įsirėš brangiausi žmonės – įtėviai, kuriuos jis vadins tėvais.
O globa dažniausiai skiriama jau ūgtelėjusiam vaikui, neretai ir sulaukusiam paauglystės. Ilgametę darbo patirtį turintis Alytaus vaikų globos namų direktorius Romutis Žebuolis įsitikinęs, kad įsteigus globą 10-12 metų vaikui, galima tik šiek tiek koreguoti jo vystymąsi. „Asmenybės pagrindai susiformuoja iki 4 metų, todėl aplinka, kurioje vėliau vaikas auga, atlieka ne lemiamą vaidmenį”, – teigė R.Žebuolis. Tačiau kai kurie žmonės, turėdami kilniausių tikslų ir noro padėti gyvenimo nuskriaustiems vaikams, ima juos globoti tikėdamiesi nukreipti kitokiu gyvenimo keliu, nei ėjo jų tėvai ir seneliai. Tačiau geri norai dažnai sudūžta.
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad vaiko, kuris pirmus tris gyvenimo mėnesius praleidžia kūdikių namuose, smegenyse įvyksta negrįžtami procesai, turintys neigiamos įtakos asmenybės vystymuisi. Ne paslaptis, jog kūdikių namų darbuotoja negali skirti naujagimiui tiek dėmesio, kiek savo mažyliui skiria tikra motina. Svetimus vaikus globojantys žmonės gali papasakoti daug istorijų, kai jau gerokai ūgtelėjusį globotinį tenka nešioti ant rankų, sūpuoti, nes jis nesąmoningai nori kompensuoti dėmesio ir švelnumo stygių kūdikystėje. Tokiems vaikams nė motais, kad sunkiai telpa globėjo ar globėjos glėbyje, kad jų bendraamžiai perdėto švelnumo gėdijasi.
Alytiškė N.D. Tadą (vardas pakeistas) į savo šeimą priėmė, kai jam buvo aštuoneri. Iš pradžių sekėsi neblogai, bet pamažu ėmė ryškėti neigiami vaiko bruožai. Berniukas pradėjo vagiliauti, nelankyti mokyklos, negrįždavo namo nakvoti, neklausė globėjos, rūkė, išgerdavo. Dėl agresyvaus elgesio jo vengė klasės draugai ir mokytojai. Kartą Tadas taip įsisiautėjo, kad per pamoką ėmė deginti popierių. N.D. nenuleido rankų, vis vylėsi, jog globotinis pasitaisys. Moteris dažnai konsultavosi su Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) specialistėmis, psichologais. Tačiau gėrio pamokos davė priešingų rezultatų. „Tadas žadėdavo pasitaisyti, bet tuo geri ketinimai ir baigdavosi”, – pasakojo Alytaus miesto VTAT vadovė Virginija Vaitkevičienė. Galiausiai nebeištvėrusi paauglio elgesio moteris paprašė nutraukti globą.
Kita alytiškė taip pat nusprendė atsisakyti neįgalios mergaitės globos. Ji teigė, jog neįvertino savo jėgų imdamasi auginti svetimą vaiką. Moteris nesugebėjo įveikti įtampos, kurią keldavo hiperaktyvi globotinė.
Sunkus išsiskyrimas
Kiek kitokia istorija nutiko sesutėms – dvylikametei Sonatai ir penkiolikmetei Agnei. Ankstyva jų vaikystė prabėgo mamos namuose, kuriuose stigo meilės ir šilumos, užtat netrūko barnių, pykčio. Nepriteklius žvelgė iš kiekvienos gimtųjų namų kertės – gražesnis žaislas, drabužėlis ar gardesnis kąsnis buvo tik svajonė.
Kadangi motina visai pamiršo savo pareigas, sesutes nuo 1999-ųjų teismas pavedė globoti vyresniajam broliui. Tačiau po kelerių metų jis išvažiavo dirbti į užsienį, o mergaičių priežiūrą paliko žmonai. Ši, likusi viena, Lietuvoje irgi ilgai neužsibuvo.
Nuo gyvenimo globos namuose sesutes išgelbėjo vienos Alytaus vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rita B. Moteris pagailėjo jų ir prieš trejus metus priėmė į savo šeimą.
„Rita B. pati atėjo pas mus ir pasisiūlė globoti mergaites. Tikino turinti visas sąlygas auginti jas savo šeimoje”, – sakė Alytaus rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Daiva Žemaitaitytė.
Anot jos, Rita B. buvo dėmesinga naujoms šeimos narėms. Tik dėl šios moters rūpestingumo pavyko išgelbėti Sonatą nuo visiško apakimo. Mergaitėms patiko nauji namai, nauji šeimos nariai. Tačiau laimė truko neilgai. Neprabėgus nė porai metų pradėjo irti globėjos šeima.
„Labai sunku buvo priimti sprendimą išsiskirti su sesutėmis. Jaučiausi taip, tarsi būčiau atsisakiusi savo biologinių vaikų. Tačiau aplinkybės kartais būna stipresnės už žmogų”, – kalbėjo Rita B.
Lieka nuoskauda
Moteris teigė neabejojanti, kad šis jos žingsnis sesučių širdyse pasėjo pyktį ir paliko nuoskaudą. „Tai natūrali vaikiška reakcija, nepykstu ant jų. Maniau, jog gyvendamos mano namuose mergaitės buvo laimingos, o dabar išgirdau, kad jau tada jų širdelėse kaupėsi nuoskaudos dėl dalykų, apie kuriuos nė neįtariau”, – pasakojo alytiškė.
Anot R.Žebuolio, vien gailesčio, kuriuo dažniausiai vadovaujamasi imant globotinį, neužtenka. Žmonės turėtų suprasti, jog tai kryželis visam gyvenimui, kad globa vaikui sulaukus pilnametystės nesibaigia. Juk niekas neatsisako savo atžalų, kai iškyla laikinų problemų. Priešingai, sutelkia visas jėgas ir taip grūdina bei moko gyvenimiškos patirties vaikus.
„Išsiskyrimą su globėja Rita B. ypač skaudžiai išgyveno jaunesnioji sesutė. Ją tarsi šokas ištiko. Bandėme apgyvendinti šeimyniniuose globos namuose, bet mergaitė ten nepritapo. Siūlėme ir kitus variantus, tačiau Sonata, iš prigimties labai jautri, užsisklendė ir tvirtino liksianti globos namuose, esą jai kitų nereikia. Malonesnis likimas buvo Agnei. Ją į savo šeimą priėmė klasės auklėtoja”, – pasakojo D.Žemaitaitytė.
Net Tadui, kuriam nepatiko globėjos namų tvarka, teismo sprendimas apgyvendinti jį valdiškoje įstaigoje buvo skaudus, nors paauglys ir stengėsi to neparodyti. Jis dar kartą pasijuto išduotas, nereikalingas. Tadas puikiai supranta, jog mylintys tėvai biologinių vaikų neatsižada vien dėl to, kad jie kelia daugybę problemų.
Būtini kursai
Susidaro dviprasmiška situacija: suaugusieji nori padėti mažiesiems nelaimėliams, o vaikai dėl skurdžios patirties nemoka priimti tos pagalbos. Tokio ryšio pasekmė – abipusis nusivylimas.
„Žmonėms, ketinantiems imti globoti ar įsivaikinti vaiką, galėtų padėti įtėvių ir globėjų rengimo programa PRIDE, kuri sėkmingai veikia daugelyje pasaulio šalių ir jau pradėta įgyvendinti Lietuvoje”, – teigė D.Žemaitaitytė.
Programos universalumo esmė – daugiausia dėmesio skirti gebėjimams, kuriuos privalo turėti asmenys, ketinantys globoti vaiką. PRIDE programos kursas truks 100 akademinių valandų. Globėjai ir įtėviai turės išklausyti 10 sesijų įvairiomis temomis, bus konsultuojami individualiai. Be to, kandidatai po kiekvienos sesijos namie turės pildyti „Gyvenimo knygą”, kurią vėliau analizuos kartu su socialiniu darbuotoju.
V.Vaitkevičienės nuomone, kursai žmonėms, norintiems imtis globos, labai svarbus dalykas, tačiau pirmiausia valstybė turėtų rūpintis šeima, teikti pagalbą jai, kad kuo mažiau vaikų augtų globėjų namuose ir valstybinėse įstaigose.
Padėti nelengva
Neretai globotiniai nepaiso didžiulių globėjų pastangų ir suka tėvų pramintais takais. „Niekam ne paslaptis, kad perpildytuose globos namuose paaugliai aprūpinami tik materialiai, jų saugumu galima pasirūpinti tik tiek, kiek patys leidžiasi. Jei mąstome apie normalų asmenybės vystymąsi, iš viso neturėtų būti tokių didelių vaikų globos įstaigų”, – aiškino R.Žebuolis.
Kita priežastis, kodėl karta iš kartos perduodamos blogos tradicijos, R.Žebuolio įsitikinimu, yra vaikų grąžinimas į tą pačią aplinką: „Žinau ne vieną atvejį, kai gyvendamas globėjų šeimoje arba valstybinėje įstaigoje vaikas tarsi nekelia jokių problemų – gerai mokosi, lanko būrelius, yra mielas ir protingas. Tačiau kai jis, sulaukęs pilnametystės arba tėvams neva pasitaisius, susitinka su gimdytojais, tampa toks pat kaip šie.”