Jie turi ką slėpti

Buvusio Lietuvos kontržvalgybos vadovo pulkininko Vytauto Damulio žodžiai apie slaptą ir sąmoningą bendradarbiavimą su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis nuslėpusius aukštus valstybės politikus bei pareigūnus (ne tik diplomatus) ir jiems tai padaryti padėjusius Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovus Mečį Laurinkų ir Dainių Dabašinską (VSD vadovybėje kuruojantį ir diplomatinę tarnybą) sukėlė audrą. Pasipiktinimo pulkininku, o ne NATO valstybėje narėje klestinčiais čekistais ir jų agentūra audrą.

„Kur jis buvo anksčiau, ko nusikalstamai tylėjo?” – vienas per kitą šaukė Seimo nariai: socialdemokratas Justinas Karosas, konservatorius Audronius Ažubalis, KGB rezervo kapitonas Antanas Valionis, Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas ir net pats prezidentas Valdas Adamkus. Nepadėjo net ramus Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vicepirmininko Algio Kašėtos priminimas, jog tai jokia sensacija.

Šis smerkimas, be daugelio dalykų, atskleidė ir tai, kad nei valstybės prezidentas, nei Seimo vadovai ir nariai jau beveik metams prabėgus nėra net skaitę per parlamentinį VSD tyrimą surinktos ir viešai prieinamos medžiagos. Tiek terūpi Lietuvos nacionalinis saugumas? Mat jei būtų ją skaitę, žinotų, jog tas pats pulkininkas ir dar keli aukšti VSD pareigūnai, tarp jų VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Andrius Tekorius, jau yra Seimui liudiję apie ne teisėtą, o „kabinetinę” liustraciją. Kriminaliniame pasaulyje iš tiesų būdinga smerkti ne tuos, kurie nusikalsta, o tuos, kurie atskleidžia nusikaltimą, bet nuo kada šią tradiciją perėmė Lietuvos politikai?

Kaip ir juodosios politinių partijų kasos, pačių įvairiausių formų korupcija, taip ir liustracijos proceso faktinis nuslopinimas, atrodo, yra nerašytas partijų susitarimas. Tad buvusio Liustracijos komisijos pirmininko pareiškimas taip erzina, matyt, dar ir dėl to, kad jį neapdairiai sulaužo.

Tiek kairiųjų, centro, tiek dešiniųjų jėgų lyderiai puikiai žino savo politinėse partijose esančių ir net į šalies parlamentą išrinktų (kai kurie dirba ir ministerijų vadovais) narių praeities bėdas bei „uodegas”. Sunku būtų patikėti, kad vieni nėra girdėję apie kitus. Tuo per KGB rezervo skandalą apdairiai naudojosi ir jo herojai, beveik šantažuodami (ir nesibodėdami apie tai pasigirti) kai kuriuos parlamentarus, kad laikinoji Seimo komisija turi priimti jiems palankias išvadas. Taip ir įvyko: paties KGB nuostabai jo karininkų rezervas Lietuvos politikų parašytose parlamentinėse išvadose tapo jau lyg ir ne KGB sudėtine dalimi! Tad juk ar ne dėl to ir buvo leista tada VSD generaliniu direktoriumi dirbusiam M.Laurinkui žlugdyti liustracijos procesą?

Štai Liustracijos komisijos narys Petras Ragauskas viešai kalba apie tai, kad šios komisijos tuometinei pirmininkei Daliai Kuodytei atneštose dėžėse, kuriose buvo SSRS KGB dokumentai ir kuriuos ji perdavė VSD, būta duomenų ir apie galimą kaip tik tuo metu į atsakingas vyriausybines pareigas skiriamų asmenų bendradarbiavimą. Tačiau saugumo pareigūnai nebuvo linkę jų atidžiai tikrinti. „O kodėl šitą, o ne kitą asmenį?” – išgirdo atsakymą Liustracijos komisijos narys. Saugumo darbuotojui net nekilo mintis, kad tikrinti reikia visus. Kas dabar bus toks naivus ir patikės, jog šis valstybės pareigūnas nėra besąlygiškai sukalbamas? Kaip ir daugelis kitų.

Pulkininko V.Damulio informacija iš tiesų paspendė „valstybininkų klanui” ir lojalumą jiems demonstruojančiam naujam VSD vadovui Povilui Malakauskui sudėtingus spąstus. Kas ir kodėl neperdavė Liustracijos komisijai medžiagos apie valstybės pareigūnus ir ambasadorius, kurie nuslėpė bendradarbiavę su SSRS slaptosiomis tarnybomis? Kodėl jiems išduoti leidimai dirbti su valstybės ir tarnybos paslaptimis? Kas juos išdavė? Ar pildydami prašymus tie asmenys nuslėpė, kad yra turėję ryšių su priešiškomis slaptosiomis tarnybomis? Jei taip, – o pačiame VSD saugoma medžiaga apie tokius ryšius, – kodėl jie iki šiol turi leidimus, kodėl nepradėtas jų baudžiamasis persekiojimas, kaip numato įstatymai? Ir jei nurodė, tačiau yra neprisipažinę, – kodėl neliustruoti?

Apie kokį šių pareigūnų ir diplomatų lojalumą Lietuvos Respublikai galime kalbėti, jeigu jie nemato jokio reikalo vykdyti mūsų šalies įstatymo reikalavimų ir pripažinti tamsių savo praeities dėmių? Ar tai nereiškia, kad savo sąmonėje jie taip ir liko lojalūs užsienio struktūroms, o ne atkurtai Lietuvai?

Politikų padėtis labiausiai pažeidžiama, nes dalyvaujant rinkimuose ar skiriant į kai kurias politines pareigas privalu viešai deklaruoti bendradarbiavimą su tokio pobūdžio struktūromis. Ar nors vienas tai padarė? O ką kalbėti apie tuos, kurie dar turi ir leidimus dirbti su įslaptinta informacija? Toks slėpimas sukeltų minėtas sunkias teisines pasekmes, jau nekalbu apie politinį bankrotą.

Žinoma, kad sovietų agentų istorijos labai skirtingos, o kai kurios ir sudėtingos. Tačiau ko verta dabartinė Lietuva, jei Sovietų Sąjungos represinių struktūrų surinkta kompromituojama medžiaga ar jų agentūra toliau naudojasi savo neteisėtai įtakai šalyje išlaikyti jau suverenios valstybės specialioji tarnyba ir ją valdanti klaninė grupė? Save gerbiančios šalies parlamentas nenurimtų tol, kol išsiaiškintų kiekvieną nuslėptą detalę. Nusiraminti neleistų ir opozicinės frakcijos. Aišku, tik ne tų valstybių parlamentų, kurių opozicija tėra meili valdžios tarnaitė.