Džiugios ekspertų prognozės, kad mūsų šalies ekonomikos plėtra augs, skamba lyg pasityčiojimas iš tų, kurie savo kailiu jaučia maisto produktų ir komunalinių paslaugų kainų šuolius į viršų, o gavę didesnį nei anksčiau atlyginimą, nesijaučia nė kiek praturtėję.
Naujausiame Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) pristatyme Lietuvos ekonomikos tyrime dalyvavę rinkos dalyviai tvirtina, kad apie spartų ekonomikos augimą liudija ne tik rodikliai – esą jis vis stipriau juntamas gyventojų piniginėse, atsispindi gerėjančiose gyvenimo sąlygose.
Ar tyrimo išvados ir reali kasdienybė išties skiriasi kaip diena nuo nakties, kuo vadovavosi tyrime dalyvavę analitikai ir įmonių vadovai, kalbantys apie šviesų rytojų, „Vakarų ekspresas” teiravosi LLRI eksperto Vytauto Kuokščio.
Remiantis naujuoju tyrimu, daromos išvados, kad ekonominės plėtros augimo prognozės išlieka džiugiai optimistinės – vadinasi, viskas tik geriau. Bet juk kasdienio gyvenimo paveiksle šviesių spalvų nedaug: kainos vis didėja, atlyginimai nespėja pavejui: gauni penkis litus – išleidi keturis, gauni dešimt litų – išleidi aštuonis.
Tiek šio tyrimo, tiek Statistikos departamento duomenimis, jeigu žiūrėsime į vidutinį atlyginimų ir kainų santykį, atlyginimai didėja greičiau. Tiesa, oficiali statistika gali šiek tiek pervertinti atlyginimų didėjimą dėl darbo rinkos skaidrėjimo, nes mažėja atlyginimų vokeliuose populiarumas. Tačiau net ir atsižvelgus į šį faktą, vidutiniai atlyginimų tempa viršija vartotojų kainų augimą.
Kita vertus, negalime suplakti visko į vieną katilą – juk vieniems atlyginimai kyla daugiau, kitiems – mažiau. Taip pat akivaizdu, jog asmenų, kurių pajamų neveikia rinkos pokyčiai, – pavyzdžiui, pensininkų, studentų, bedarbių, – materialinės padėties tiesiogiai negerina nei ekonominė plėtra, nei didėjanti darbuotojų paklausa.
Tai ir įdomu: ar deklaruojamu ekonomikos augimu verta džiaugtis eiliniam gyventojui, tik ir girdinčiam apie didėjančius atlyginimus? Juk specialistai viešai nepabrėžia socialinių skirtumų – vieni uždirba kelis, kiti – dešimtis tūkstančių, o nuėjus į maisto prekių parduotuvę, už pabrangusius pieno ar duonos produktus vis tiek visi mokame vienodą kainą…
Ekonomikos plėtra vis dėlto gerina ir vidutinio šalies gyventojo padėtį. Statistikos departamento duomenimis, 2004 metais 45 procentai darbuotojų gaudavo mažesnį nei 800 litų atlyginimą prieš mokesčius. 2006 metais ši dalis sumažėjo iki 23,5 procento. Mūsų instituto tyrimo, kurio metu buvo apklausiami įmonių vadovai ir analitikai, duomenimis, jau septintus metus iš eilės stebimas namų ūkio pajamų augimas. Tiesa, nereikia pamiršti apie galimas paklaidas. Sakykime, viena iš versijų, kodėl akcentuojamas šis augimas – nors įmonių vadovai prašomi įvertinti visos ekonomikos rodiklius, jie gali būti linkę labiau atsižvelgti į savo aplinkos žmonių patirtį.
Kita vertus, Statistikos departamentas taip pat fiksuoja namų ūkių pajamų ženklų augimą nuo 2003 metų. Prie pajamų didėjimo taip pat prisideda emigrantų siunčiami pinigai ir valstybės išmokos.
Kainų augimas ne visiems gyventojams turi vienodą įtaką. Pastaruoju metu labiausiai didėja maisto produktų ir komunalinių paslaugų kainos, todėl jį labiau jaučia menkesnes pajamas gaunantys gyventojai, kurių didelę išlaidų dalį sudaro būtiniausio vartojimo produktai. Pavyzdžiui, jeigu vidutinio vartotojų kainų indekso augimas siekia penkis procentus, tai, pavyzdžiui, pensininkų vartojimo krepšelio – trimis procentais daugiau.
O kokia optimistinių ekonomikos plėtros ir augimo prognozių fone yra ne kraštutinių socialinių grupių – turtingų verslininkų ar skurdžių pensininkų, bet vadinamojo vidutinio sluoksnio – trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių samdinių kartos padėtis?
Pagal Statistikos departamento duomenis, 2004 metais gaunančių nuo 1 000 iki 2 000 litų bruto atlyginimą darbuotojų dalis siekė apie 30 procentų. 2006 metais ši dalis padidėjo iki 40 procentų. Tuo tarpu iki 3 500 litų „ant popieriaus” atlyginimą gaunančiųjų dalis nuo 2000 metų padidėjo nuo 9 iki beveik 20 procentų. Taigi, atlyginimai auga, tik svarbu, kad ateityje ekonomikos augimo sparta ir toliau išliktų didelė.
Atlyginimai didėja, vadinasi, vietoj vieno kepalo duonos teoriškai atsirado galimybė nusipirkti jau du kepalus?
Ne visi gerėjimą jaučia vienodai. Jūs klausėte apie samdomus darbuotojus – jie tikrai jaučia atlyginimų didėjimą. Tuo pačiu šis procesas kelia ir tam tikrų rūpesčių. Vienas jų – kad darbo apmokėjimas auga greičiau nei darbo našumas, o dėl to įmonės gali susidurti su konkurencingumo problemomis.
Apie kokį darbo našumo kėlimą galima kalbėti, kai nūdienos atlyginimai nesuteikia galimybės tenkinti papildomų poreikių ir realiai nedidina namų ūkio pajamų – daugiau lėšų tiesiog reikia tiems patiems būtiniausiems ir pabrangusiems poreikiams tenkinti! Rezultatas toks, kad realybėje trypčiojame toje pačioje vietoje…
Kai kalbame apie spartesnį atlyginimų didėjimą palyginti su darbo našumu, turime omenyje, kad pastaruosius porą metų samdomų darbuotojų algos didėja labiau nei jų sukuriama pridėtinė vertė. O anksčiau buvo atvirkščiai: darbo produktyvumo didėjimas buvo didesnis nei atlyginimų augimas.
Ar mūsų šalyje darbdaviai linkę koreguoti vadovavimo įgūdžius, eksperimentuoti su darbuotojų motyvavimo ir lojalumo didinimo politika, ar darbo santykiai grindžiami tik darbdavių siekiu „nugriebti” už kuo mažesnį atlyginimą dirbsiantį žmogų, arba didinti algas proporcingai užkraunant darbuotojams papildomus krūvius?
Galėčiau pasidalinti tik asmeninėmis įžvalgomis: manau, kad pamažu šie dalykai atsiranda, vadybos praktika tobulėja. Beje, ir paskutiniame mūsų tyrime respondentų klausėme, kokios yra pagrindinės kliūtys darbo našumui didėti. Sulaukėme įvairių atsakymų, bet dažniausiai buvo minima darbuotojų motyvacijos stoka, prasta vadyba ir darbo organizavimas.
Kitaip tariant, įmonių vadovams nepatinka, kad darbuotojai nesistengia kuo geriau dirbti, ar ne? O darbuotojai savo ruožtu mąsto, kad nėra čia ko draskytis, jeigu darbdaviui nusišvilpti į tai, kad už savo atlyginimą negali nusipirkti tokio valgio, kokio norisi…
Lietuvoje vis labiau jaučiamas darbuotojų, ypač kvalifikuotų, trūkumas. Tai lemia tiek ekonomikos plėtra, tiek ir emigracija. Geriems darbuotojams tai atveria geras galimybes užsidirbti daugiau, blogiems – galbūt ir didesnes galimybes patinginiauti.
Kadangi darbuotojų trūksta, kyla ir atlyginimai. Vis daugiau sulaukiame pranešimų, kad net pradedantys, nepatyrę darbuotojai nebesutinka dirbti už minimalų atlyginimą. Pastebima, kad nūdien atlyginimų didėjimas jau nebepadeda didinti bendro darbo lygio šalyje, bet dažnai atspindi įmonių pastangas pervilioti darbuotoją iš konkurentų.
Bet vieni darbdaviai lyg ir žaidžia su fortūna: pavyks – nepavyks prisivilioti reikiamą darbuotoją, pabėgs ar nepabėgs su nepakeltu atlyginimu dirbantis kolektyvo narys. O juk yra ir tokių bendrovių, kurios domisi vyraujančiais atitinkamos specializacijos darbuotojų atlyginimais, ir saviškiams, kad jie nepabėgtų, moka 10-20 procentų daugiau. Kodėl?
Laisvosios rinkos institutas analizuoja valstybės kuriamas verslo ir investicines sąlygas, leidžiančias ar trukdančias įmonėms plėsti veiklą, didinti našumą ir pridėtinę vertę. Kokios yra įmonių pasirenkamos taktikos ir strategijos – jų reikalas. Ir nebūtinai jos gali būti teisingos ar geros. Rinkoje galiausiai laimi tie, kurie priima geriausius sprendimus.
Jūsų atlikto tyrimo išvadose kalbama apie priežastis, dėl kurių optimistinės ekonominės plėtros prognozės galėtų nepasitvirtinti. Viena jų – valstybės biudžeto skolos. Ką dar reikia keisti ir tobulinti?
Valstybės uždavinys yra sudaryti geras verslo, investines sąlygas, kurios leistų kilti ekonomikai ir kartu – gyventojų pajamoms. Reikia mažinti biurokratinę ir administracinę naštą. Pavyzdžiui, Ūkio ministerijos užsakyto tyrimo duomenimis, Lietuvoje veikia 152 įvairios verslą kontroliuojančios institucijos. Taip pat verslo plėtrai kliūčių kelia sudėtinga žemės reglamentavimo tvarka, kurią derėtų supaprastinti. Be to, Lietuvoje yra stipriai reguliuojami darbo santykiai, kurie mažina darbdavių ir darbuotojų galimybes susitarti dėl darbo sąlygų.
Bet juk tai – jokia naujiena, ekspertai ir analitikai apie būtinybę mažinti biurokratinį aparatą ar korupcijos apraiškas kartoja kasmet. Kas iš to?
Pažiūrėjus į pasaulinio lygio verslo sąlygų gerinimo tyrimus, pavyzdžiui, Pasaulio banko, matome, kad pernai Lietuva užėmė šešioliktąją vietą, o šįmet nukrito į dvidešimt šeštąją. Taip atsitiko ne todėl, kad verslo sąlygos mūsų šalyje būtų suprastėjusios – tiesiog kitos valstybės padarė pažangą, o mes – ne.