Solidi muzikos festivalio programa buvo paįvairinta tango, valsų, fokstrotų, čarlstonų melodijomis, nuskambėjusiomis naujoje erdvėje
Kauno jachtklubo šeimininkai nuoširdžiai pasistengė – programos „…Nuo Šabaniausko iki mūsų dienų” dalyviams net ir dailią sceną su stogu pastatė. Pastarieji gal būtų išsivertę ir be jos, nes praėjusio šeštadienio vakaras pamalonino nelietingu oru.
Ano meto Kauno dvelksmas
Jachtklubo estradoje skambėjo šlageriai, kuriuos daugiau nei prieš septynias dešimtis metų atlikdavo Lietuvos „mažosios scenos” artistai, to meto žurnalistų taikliai pavadinti „žmonėmis, kurie linksmina Kauną”: Danielius Dolskis, kiek vėliau Antanas Šabaniauskas, Antanas Dvarionas, Stepas Graužinis, Vladas Sipaitis (Sipavičius), smuikininkas Moišė Hofmekleris ir jo vadovaujami ansambliai.
Kad tai buvo nepaprasti muzikantai, byloja ne tik vietinės publikos anšlagai jų programose, atliktose „Metropolio”, „Versalio”, „Lozanos”, „Pale-Ale” restoranuose, Konrado kavinėje, bet ir Londone, Kopenhagoje, Kaune įrašytos jų plokštelės. Šie įrašai pelnytai vadinami A.Smetonos laikų „mažųjų scenų” aukso fondu.
Kiekvieno laikinosios sostinės gyventojo širdyje yra kampelis, kuriame saugojami senelių pasakojimai apie „ano meto” Kauno lengvąją muziką. Juos suverti į elegantišką vėrinį galėjo tik puikūs šiandienos atlikėjai: Gintarė Skėrytė (sopranas), Dainius Puišys (baritonas), Arūnas Dingelis (tenoras), Povilas Jaraminas (fortepijonas), Jaroslavas Cechanovičius (gitara), Zigmas Žukas (konrabosas). Tris dainininkus, dar prieš prasidedant koncertui, muzikologas Viktoras Gerulaitis pavadino „tikraisiais bel canto meistrais”. Ar po tokio pamaloninimo galėjo jie klausytojus nuvilti, atlikdami populiarias neapolietiškas dainas, A.Raudonikio, J.Cechanovičiaus, T.Leiburo šlagerius?
Bendras vardiklis – talentas
Kad ir ką dainuotų G.Skėrytė – F.Bajorą, B.Kutavičių, šiuolaikinį ar romantinį repertuarą, ji visuomet žino, kokius konkrečius kūrinius pasirinkti, kurie tiktų jos balsui, kuriuos galėtų atlikti geriausiai. Dainininkė niekad neprievartauja savo balso, jo galimybių, visuomet išlieka natūralia ir žavinga. G.Skėrytė turi nepriekaištingą skonį – moka scenoje elgtis, rengtis, grakščiai koketuoti su partneriais ir publika, niekad neperžengdama ribos, kuomet artistas virsta panašus į daržinės darbininką ar pigios alinės lankytoją… Atvirkščiai, G.Skėrytė net ne itin sudėtingus ar išradingus kūrinius kilsteli keliais laipteliais aukštyn, pasiekdama netikėtą viršūnę.
Dauguma publikos solistą Arūną Dingelį scenoje matė pirmąsyk, nors šio baritoninio atspalvio tenoras jau porą metų sklinda radijo bangomis ar girdisi TV ekranuose. Pradėti flirtą su Kauno klausytojais neapolietiškomis dainomis – atsakingas ir rizikingas uždavinys, tačiau solistas jį sėkmingai realizavo. Ypač raiškiai A.Dingelio balsas skleidėsi antrojoje koncerto dalyje – solo ir drauge su scenos partneriais interpretuojant lietuviškuosius šlagerius.
Dainius Puišys jau kokius šešerius metus sukasi Lietuvos „mažųjų scenų” aukščiausioje pakyloje. Turėdamas reto grožio baritoną, šis solistas dar ir puikiai šoka, juda scenoje. Manau, kad ir bel canto tėvynėje retas kuris atlikėjas pranoktų D.Puišį neapolietiškų dainų atlikimo srityje.
Padėjo ir gamta
Į programos „…Nuo Šabaniausko iki mūsų dienų” vėrinį buvo suverti trys instrumentininkų juvelyriniai darbeliai. Centre visgi atsidūrė pianisto Povilo Jaramino brangakmenis. Šio virtuozo galima būtų klausytis valandomis – toks išradingas, išmoningas, lyg gimstantis čia ir dabar yra jo muzikavimas. Atrodo, iš paprasčiausių detalių, iš ne itin įdomių akordų, tradicinių pasažų jis nulieja spalvingiausią akvarelę. Ir tą padaro akompanuodamas!
Kai programą atlieka muzikai, kurių bendras vardiklis – talentas, ima padėti ir aplinka: mariose praplaukė vieniša jachta, melancholiški debesys slinko dangumi, ramiai tyvuliavo pasidabravęs vanduo. Netrūko atlikėjams ir publikos dėmesio, nors po tokio elegantiško programos atlikimo jų rankose vasaros gėlių galėjo pražysti ir daugiau.
Alina Ramanauskienė