Dailininkų sąjungos pirmininkas Vaclovas Krutinis, pakviestas perkirpti raudoną juostelę ir atidaryti ekspoziciją „Paskutinioji lietuvių dailės paroda”, atsisakė tai padaryti.
„- Išrašykite leidimą lavonui išnešti.
– O kur lavonas?
– Tuoj bus (šaunasi).
– Še tau! O kas išneš?”
Tokį tautos genijaus Kuzmos Prutkovo epigrafą prisiminiau lankydamasi „Paskutiniosios lietuvių dailės parodos” atidaryme sostinės Šv. Jono gatvės galerijoje. Anot kuratorių, ji skiriama pirmosios lietuvių dailės parodos šimtmečiui.
Kuratorių intencijos neįtikino
Pasak ekspozicijos rengėjų Rimos Blažytės ir Vido Poškaus (ne giminė – aut.), parodos pavadinimas vis dėlto nereiškia, kad jie laidoja lietuvių dailę ar kad daugiau dailės parodų nebus. Kuratoriai teigia taip norintys suteikti svarbiam Lietuvos kultūros istorijos faktui daugiau reikšmės – šiemet sukanka 100 metų, kai Vilniuje buvo surengta pirmoji lietuvių dailės paroda (1907 01 09), o vėliau įkurta Lietuvių dailės draugija (1907 09 15). Šių įvykių iniciatoriai tada buvo M.K.Čiurlionis, A.Žmuidzinavičius, P.Rimša, P.Kalpokas ir kiti.
Dabartinės, „paskutiniosios”, ekspozicijos rengėjų manymu, pirmosios lietuvių dailės parodos jubiliejus šiais metais nebuvo tinkamai paminėtas. Tačiau Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininko Vaclovo Krutinio ekspozicijos kuratorių intencijos neįtikino. Jis, pakviestas atidaryti parodą ir perkirpti raudoną juostelę, atsisakė tai padaryti.
Viena deklaruoti, kita daryti
Niekur neparašyta, nei Šventajame Rašte, nei Konstitucijoje, kad negalima surengti parodos, jei yra ūpas. Kiekvienas turi teisę susidėlioti pasiansą iš jam svarbių kūrinių ir dailės gyvenimo faktų. Tačiau šios parodos rengėjų deklaruojamas noras aktualizuoti lietuvių dailei svarbią datą atrodo nenuoširdus.
Sovietiniais laikais parodos dažnai būdavo dedikuojamos Lenino gimtadieniui, komunistų partijos ar komjaunimo jubiliejui. Šiandien jokių ideologinių perkūnsargių nebereikia, tačiau inercija viena deklaruoti, o kita daryti išliko.
Formaliai, be riboženkliais pasirinktų pirmosios ir „paskutiniosios” parodų, daugiau nematyti rengėjų pastangų istoriškai atskleisti jų sąsajas. Bendra su pirmąja lietuvių dailės paroda, vykusia prieš šimtmetį, nebent tai, kad šioje, kaip ir anoje, greta žinomų meno profesionalų eksponuojami ir meno entuziastų darbai. Parodoje Šv. Jono gatvės galerijoje dalyvauja apie šešiasdešimt skirtingo amžiaus ir „kalibro” autorių. Kūriniai, kaip ir prieš šimtą metų Vileišių rūmuose Antakalnyje, dėl gausos sukabinti keliais aukštais.
Greta meno – dokumentika
Keliose kamerinėse galerijos salėse atsidūrė be atodairos suspausta masė kone visų įmanomų dailės rūšių ir žanrų kūrinių. Ne vienas menininkas nejaukiai pasijuto, pamatęs šioje aplinkoje savo darbus. Regis, ne visi buvo tinkamai kuratorių informuoti, kokio pobūdžio projekte kviečiami dalyvauti.
Pavykęs ekspozicijos rengėjų sumanymas – demonstruoti kino dokumentininkų Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio filmus apie Lietuvos menininkus. Iš 84 per penkiolika metų sukurtų „Menininkų portretų” šioje parodoje rodomi filmai apie Anapilin jau išėjusius kūrėjus: Vytautą Valių, Algirdą Steponavičių, Kazę Zimblytę, Igorį Piekurą, Teresę Rožanskaitę, Vytautą Šerį, Algimantą Švažą, Joną Čeponį, Gražiną Didelytę. Šių stiprių asmenybių buvimą šalia mūsų dar gyvai prisimename, o jų kūryba jau tapo XX amžiaus antrosios pusės lietuvių dailės klasika.
Jubiliejinė paroda nebuvo nutylėta
Lietuvos dailės muziejus (LDM) šią išskirtinę Lietuvos dailės gyvenimo datą – pirmosios lietuvių dailės parodos atidarymo ir Lietuvių dailės draugijos įkūrimo šimtmetį – rengėsi paminėti išsamia ekspozicija Nacionalinėje galerijoje. Kadangi iki šiol dėl lėšų stygiaus nepavyko baigti šios nacionalinės reikšmės galerijos rekonstrukcijos, LDM pasirinko kitą būdą aktualizuoti istorinę datą – surengė kilnojamąją edukacinę parodą „Lietuvių dailės atgimimo šimtmetis”. Balandžio mėnesį ji buvo atidaryta Vyriausybės rūmuose Vilniuje. Eksponuojami kūriniai (reprodukcijos) liudija, kad prieš šimtą metų sukurti dailės darbai neprarado aktualumo, jie įtaigūs, emocionalūs, kalba apie tada kūrusias ryškias menines individualybes – M.K.Čiurlionį, P.Rimšą, P.Kalpoką, J.Zikarą, A.Jaroševičių, J.Vienožinskį, A.Varną, K.Sklėrių. Šalia vaizdų rodomi to laiko dokumentai, fotografijos, spaudos leidiniai ir kita informacinė medžiaga. Ypač svarbu, kad šią ekspoziciją turi galimybę pamatyti ne tik vilniečiai. Šiuo metu edukacinė paroda keliauja po Lietuvą – Kauno, Marijampolės, Alytaus, Klaipėdos, Tauragės, Telšių, Panevėžio, Šiaulių, Utenos muziejus ir bibliotekas.