Ir kas tik nesmerkė į Lietuvą viens po kito grįžusių žymiausių bėglių – buvusio EBSW koncerno prezidento Gintaro Petriko ir Darbo partijos įkūrėjo Viktoro Uspaskicho?
Smerkė prezidentas ir premjeras, smerkė parlamentinės partijos ir politikos apžvalgininkai. Piktintasi teisėtai ir, be abejo, pagrįstai. Tačiau kodėl visiems taip garsiai ir taip teisingai kalbant vis dėlto lieka keistas nesmagumo jausmas? Ar ne todėl, kad kai šie įvairiais nusikaltimais dabar įtariami asmenys tyčiojosi iš Lietuvos ir jos piliečių, dar būdami pačioje Lietuvoje bei čia turėdami milžinišką jėgą, didelė dalis šiuo metu juos smerkiančiųjų šiuos asmenis rėmė, glaudėsi jų jėgos šešėlyje, karštai jiems plojo?
Mažai kas iš pastarųjų nori prisiminti, kad patys vykdavo valgyti ledų ar užkąsti raugintų agurkų Kėdainių šventėse.
Nejaukumas apima matant, kaip politinis elitas greit užmiršo, kad mažų mažiausiai jų neveiklumas, o iš tiesų kolaboravimas, ir leido užsienio valstybių elementų remiamiems asmenims įgyti neleistiną įtaką.
Ir ką gali sakyti štai kad ir Naujosios sąjungos pirmininkas Artūras Paulauskas. Nuolat V.Uspaskicho remtas, kartu žengęs į Seimą, buvęs vienas artimiausių politinių sąjungininkų. Prisiminkime pirmą V.Uspaskicho valstybinį postą – kaip Naujosios sąjungos frakcijos narys tapo Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku ir kartu tvarkė svarbiausius reikalus. Verta prisiminti ir buvusio generalinio prokuroro teisinę pagalbą Kėdainių verslininkui.
Kas protestavo, kai dabar Kėdainių „kniaziumi” tituluojamas veikėjas traiškė visus stojusius jo kelyje – kuo baigėsi Kauno apskrities mokesčių inspekcijos viršininkei V.Žoromskaitei, pabandžiusiai priskaičiuoti milijonus valstybės naudai, ar tiems policijos pajėgų „Aras” pareigūnams, tiesiog vykdžiusiems savo pareigas? Ir ne vienam kitam Lietuvą bandžiusiam ginti silpnesniam, mums nežinomam didvyriui? Dėl tuomečio „Gazprom” vietininko neapsakomos įtakos teisėsaugai ir žiniasklaidai visi išmetami iš darbo, keliamos baudžiamosios bylos! Ar tada nevertėjo protestuoti? Kuo baigėsi sensacingą medžiagą televizijoje viešinusiam žurnalistui Vytautui Matulevičiui?
Kas protestavo dėl 2004 metų gruodžio mėnesio Valstybės saugumo departamento sprendimo leisti V.Uspaskichui dirbti su valstybės ir tarnybos paslaptimis? Toks leidimas išduotas ir jo partijos nariui, buvusiam EBSW koncerno įmonių akcininkui bei vadovui Gintarui Furmanavičiui. Taip šiems asmenims leista pradėti eiti ūkio bei vidaus reikalų ministrų pareigas. Kam dabar piktintis G.Petriku, jei jo pagalbininkui leista būti vidaus reikalų ministru? Beje, čia atsakomybė tenka visų pirma prezidentui Valdui Adamkui, kuris su nemažu entuziazmu rėmė šį ministrą.
Tradicija nuosekliai tęsiama – finansų viceministru, kuruosiančiu Europos Sąjungos struktūrinę paramą, dirba kitas EBSW veikėjas Valentinas Miltienius. 2005 metų gegužės mėn. Darbo partijos lyderio reikalavimu Socialdemokratų partija paaukoja finansų ministrą Algirdą Butkevičių, prabilusį apie ES lėšų skirstymo neskaidrumą. Tuo metu VSD Kontržvalgybos valdyba jau buvo surinkusi pakankamai duomenų, tačiau „valstybininkų” klano bosui Albinui Januškai, o ne įstatymui, paklūstanti VSD vadovybė neleido pradėti ikiteisminio tyrimo.
Ir tik kai klanai ir du prorusiški oligarchai Rimandas Stonys ir V.Uspaskichas nebepajėgė susitarti, Rusijos generolai įsikišo su diplomo istorija, vietiniai – su baudžiamąja byla. Ar nevertėjo piktintis, kad Lietuva paversta dviejų Rusijos grupuočių bei specialiųjų tarnybų kovos lauku?
O kai šis veikėjas kariavo su pilietinėmis organizacijomis? Kur buvo politikai per Krekenavos agrofirmos vokelių skandalą? Ar teko kam girdėti ministro ir šios įmonės akcininko Gedimino Kirkilo svarų žodį? Ar girdėjome valstybės vadovo žodį? Ar Valstiečių liaudininkų frakcijos Seime seniūnei Aldonai Staponkienei dera pasirašinėti smerkimus, kai VSD guli pažymos apie ryšius su V.Uspaskicho buvusiu prekybos rusiškomis dujomis partneriu R.Stoniu? Sako, Darbo partija pasityčiojo iš Lietuvos nuvykusi į Maskvą. O ar ne patyčios vidury baltos dienos parlamentui tylint sudoroti Maskvos įtakos veikėjų veiklą tyrusius ir apie tai tą patį Lietuvos Seimą informavusius VSD Kontržvalgybos valdybos karininkus Vytautą Damulį ir Kastytį Braziulį?
Ir iš tiesų, turi ką pasakyti V.Uspaskichas apie mūsų politinį elitą, kuriuo sudėtine dalimi jis taip ilgai buvo: nuo A.Paulausko, bendro kartu su konservatoriais kandidato į prezidentus Petro Auštrevičiaus iki prezidento V.Adamkaus skolų, susijusių su rinkimais, ir A.Januškos grupuotės. Ar ne dėl to dabar taip isteriškai rauda „valstybininkų” klanas grįžus šiam veikėjui? Ir ką taip teisingai gėdijo mūsų politikai ir apžvalgininkai?