Praėjusį sekmadienį pirmomis varžybomis buvo pakrikštyta ir Alovės bei Ryliškių parapijų klebono Stanislovo Stankevičiaus pašventinta nauja mototrasa už Nemunaičio, netoli Balninkų. Vietiniam gyventojui Juozui Grudzinskui leidus naudotis jo žeme, Alytaus „Devyniukės” motoklubas čia įsirengė trasą ir surengė varžybas dėl savo bei generalinio rėmėjo – Kauno „Aquajazz” – taurės.
Amžius – nuo penkerių iki penkiasdešimties
Pasakyti tik tiek reikštų nuvertinti milžiniškas „Devyniukės” klubo pastangas ir sumenkinti puikiai organizuotą renginį.
Per 40 sportininkų iš visos Lietuvos ir Baltarusijos rungėsi keturiose grupėse: motociklų, kurių variklių darbinis tūris 50 kub. centimetrų; 85 kub. centimetrai; iki 500 kub. centimetrų C klasės ir iki 500 kub. centimetrų A ir B klasių.
Įnoringus plieninius žirgus tramdė vyrai nuo penkerių iki penkiasdešimties metų. Motociklai – it neišjodinėti mustangai – lėkė šuoliais, stojosi piestu, vyte vijo vienas kitą, versdami savo šeimininkus tvirčiau spausti rankenas, idant gėdingai neišlėktų į akmeningą aštrių ratų sudraskytą dirvą.
Tarp visų dalyvių – vienintelė dama, turbūt nė dešimties neturinti Austėja Tamuliūnaitė. Jai nesislėpdamas simpatizavo net nešališkas turįs būti varžybų vedėjas, kurio vaidmenį tądien atliko alytiškis Romas Bukevičius. Nors ir ribotos judėjimo laisvės dėl sugipsuotos kojos, Romas taikliais palyginimais, išradingomis pastabomis kaitino žiūrovams kraują, kurstė varžybų dalyviams ambicijas, negailėjo liežuvio vardydamas gausius rėmėjus.
Tačiau tikriausiai visų ligi vieno palankumą pelnė mažiausias važiuotojas – dar penkerių metukų neturintis „Devyniukės” klubo nario ir, kaip paaiškėjo finale, šių varžybų lyderio Nerijaus Sipavičiaus sūnus Dominykas. Nors šalmas beveik siekė petukų plotį, stipraus charakterio vaikui gali pavydėti ir gerokai augesni piliečiai. Nesėkmingai parvirtęs viename posūkyje, medikų apžiūrėtas bei tėtės pastiprintas mažylis drąsiai važiavo toliau ir garbingai baigė abu trasos ratus.
Byzgia, zvimbia, nenustygsta
Pirmieji važiavo 85 kub. centimetrų darbinio tūrio variklių motociklus valdantys sportininkai. Spalvingas vėjo išpūstas striukes vilkintys jaunuoliai ant lengvų oranžinių, baltų, žalių motociklų… Kas gali nupasakoti paauglišką nekantrumą prie starto linijos, verčiantį nekantriai sukčioti rankenas ir garsiai brūzginti nenustygstančius plieninius žirgus?
Įspūdingiausi – pirmas posūkis į kairę ir tramplinas žiūrovams prieš pat akis. Pavyko! Pirmas, paskui ir antras, trečias! 15 minučių trenksmingo byzgimo išmaltu žvyru, du papildomi ratai – ir finišas. Ačiū Dievui, sėkmingas visiems. Juk jie tokie jauni – ne vyresni kaip penkiolikos metų.
Bendroje įskaitoje pirmąją vietą laimėjo neprilygstamas „šuolininkas” į orą Matas Stasytis iš Kretingalės, antrąją – N.Rukštela iš Utenos, trečiąją – Regimantas Visockis, atstovavęs kauniečių „Baltijos” motoklubui.
Patirties ir ištvermės varžybos
Antri susigrūmė galingus 500 kub. centimetrų darbinio tūrio variklius tramdantys C klasės sportininkai. Tarp šešiolikos – „Devyniukės” nariai Ramūnas Nakrušas, Raimondas Navickas, N.Sipavičius, Mantas Zorskas.
Gražu žiūrėti, kaip vyrai kirkino aikštingus motorus. Atrodė, jog kiekvienas susitapatinęs su savo plieniniu žvėrimi ir eina lažybų, kuris kurį. 20 minučių nervų, plius dar du ratai, ir pabaiga.
Pirmas nuo starto linijos atsiplėšė ir visą pirmąjį važiavimą ne tik aplenkti, bet ir padoriai priartėti neleido N.Sipavičius. Matant ilgus plastiškus jo šuolius, emocijos liejosi per kraštus. Deja, ne visiems tik malonios. Reikėjo pamatyti, kaip viltingai gniaužė kumščius jo mama ir žmona… Laimei, šeimos vyrai Nerijus ir Dominykas, laimingai pasivažinėję įspūdingais kalniukais, pelnė net du diplomus.
Tokių skrajūnų kaip Nerijus, draugų vadinamas tiesiog Nerka, buvo ir daugiau. Susižavėjimo šūksnių verti ir R.Nakrušas, ir vakarykštis alytiškis, šįkart Kauno garbę gynęs Lukas Petravičius. Pastarasis bendroje įskaitoje pelnė garbingą antrąją vietą, Ramūnas – trečiąją vietas.
„Gimtoj trasoj kiekvienas kupstelis padeda”, – „Devyniukės” sėkmę apibendrino varžybų vedėjas.
„Šuolininkų” triukai ir nuotolio lenktynės
Treti važiavo tokio pat galingumo motociklus šokdinantys A ir B klasių sportininkai. Tarp jų – ne tik svečiai iš Latvijos ir Baltarusijos, bet ir žinomas meistras Dinas Pozniakas. „Elitas”, „galingiausi”, „jėga”. Gaila, bet šios žiūrovų replikos tikrai nepasiekė akrobatiškus šuolius mėčiusių motociklininkų ausų.
Būrys dviračių riaumojančių geležinių žvėrių išpuolė į trasą ir keldami gąsčiojimų bei susižavėjimo kupinus žiūrovų šūksnius leidosi nežinia ką vytis! Tartum nuo to priklausytų jų gyvybė ar sveikata.
Neapsakomai puikiai šuoliavo Jurijus Lopuchas ir Aleksandras Girutsas iš Baltarusijos. Jurijus sąžiningai pakrikštijo kiekvieną trampliną, nė sekundės neužtrukdamas ant žemės. „Rodos, jis padidina trasos ilgį keliais lankais”, – juokavo varžybų komentatorius.
Vis dėlto nepralenkiamas „šuolininkas” pasirodė besąs visiškai jaunas, vos penkiolika metų teturintis Vytautas Bučas iš Utenos. „Išdykėlis! Virtuozas! Dailiojo važiavimo meistras!” – jau šaukte šaukė R.Bukevičius.
Į mikrofoną šaukta ne veltui – uteniškis namo išsivežė antrojo laipsnio diplomą. Nugalėjo narsus trasoje, bet santūrus ant garbės pakylos A.Girutsas, trečias liko jo kraštietis J.Lopuchas.
Kam darbas, o kam atrakcija
Kalbu apie vaikų lenktynes. Mažaračius 50 kub. centimetrų darbinio tūrio motocikliukus burzgino jauniausi lenktynių dalyviai. Tarp jų – „Devyniukės” klubo narių atžalos Emilis Stanionis ir D.Sipavičius.
Stipriausias iš šios grupės sportininkų, be abejonės, buvo Arminas Jasikonis, pagrįstai laimėjęs pirmąją vietą. Pusbrolis lenkė pusbrolį, kiek traukia variklis ir leidžia greičio rankenėlė, kilo į kalnelį ir pasišokinėdami riedėjo žemyn.
Net Dominykas, tapęs grūsties posūkyje auka, ir tas atburzgino, kiek priklausė.
Antroji vieta atiteko Saimonui Vespenderiui iš Kretingalės, trečioji – biržiečiui Dovydui Karkai.
Nors ne kiekvienam teko garbė užlipti ant pakylos statinės, gausių dovanų gavo kiekvienas. Po diplomą, taurę, du nepigius didelius žaislus ir butelį putojančio nealkoholinio gėrimo.
Vaikai juo nesilaistė. Susiglėbę savo turtą, dienos herojai grįžo į tėvelių glėbį. Suaugę lyderiai tradiciškai šėlo laistydamiesi šampanu. Nors jie taip pat buvo apdovanoti, smagiausia vis dėlto ne dovanos, o ta pagarba, kurią, atėmęs iš kito, pelnai sau.
Pagarbą užsidirbo ir kiti „Devyniukės” nariai, nors nedalyvavę lenktynėse, bet gerai paplušėję, kad varžybos būtų sklandžios ir sėkmingos. „Tikrai, – neslėpė džiaugsmo klubo narys Gintaras Sakalauskas. – Dar pavasarį verkėm, kad vejami iš Pirmojo Alytaus nežinome, kur prisiglausti, o štai net rudeniui neatėjus turime savo vietą”.
Gaila, kad „Devyniukės” triumfo neišvydo šiaip visur esantys miesto valdžios vyrai. Gal pabūgo galimo lietaus?
Lina Tumasonienė