Pavasarį baigęs universitetą ir apgynęs ryšių su visuomene specialybės magistro diplomą televizijos šou „dangietis” Antanas Nedzinskas nepamiršo lengvabūdiškų studentavimo laikų.
– Ar iš tiesų tave kankina studijų ilgesys?
– Pastaruoju metu taip ir jaučiuosi. Šį jausmą sustiprina tai, kad sostinės senamiestyje nuolatos matau į universitetus skubančius studentus, tuomet prisimenu savo studijų metus ir darosi truputį pavydu. Kartais atrodo, kad sėdėti auditorijoje man jau ne vieta, nes esu baigęs ir bakalauro, ir magistro studijas. Būti doktorantu nesiryžčiau, nes tai būtų pernelyg man rimta. Ši situacija panaši į tą, kai, tarkim, bjaurusis ančiukas lieka žiemoti ir baisiai ilgėdamasis stebi išskrendančius paukščius – tai keistas ir dviprasmis jausmas.
– Jeigu pasiryžtum grįžti į studijas, kokia sritis tave domintų?
– Man artimiausia būtų leidybos specialybė. Mokslai dabar brangiai kainuoja, o man neišvengiamai už tolesnes studijas tektų mokėti, nes valstybė finansuoja tik vieną diplomą, ir negaliu pretenduoti į nemokamą studijų vietą. Be to, susimąstau ir apie tai, ar man išties tų studijų reikia. Jei galėčiau mokytis nesukdamas galvos, kaip už tuos mokslus sumokėti, tikrai tokią progą išnaudočiau.
– Kas tau patraukliausia iš studijų laikų?
– Žinoma, kad brangiausi prisiminimai susiję su bendrabučiu. Tas gyvenimas – atskira studentų respublika, kurioje visiškai kitoks gyvenimo ritmas. Čia tuo pat metu ir švenčiama, ir dirbama, ir mokomasi. Buvau didelis bendrabučio patriotas, ten jausdavausi geriausiai ir stengdavausi kuo rečiau iš bendrabučio kelti koją. Nuolatos rašydavau kolegoms referatus, perrašinėdavau kompaktines plokšteles ir nepriekaištingai atlikdavau kitas paslaugas. Gyvenimas bendrabutyje buvo smagus ir mano šaldytuve alaus niekuomet netrūkdavo.
– O dabar alaus trūksta?
– Dabar jau esu ne studentas, todėl atėjo laikas gyventi kitaip – asmeninį, ne bendrabučio gyvenimą. Nors dažnai susimąstau ir kartais pasigendu bendros būties.
– Grįžkim atgalios, kokie dėstomi dalykai tau geriausiai sekėsi ir buvo įdomiausi?
– Tokių itin artimų paskaitų, tiesą sakant, nebuvo. Kadangi reikėdavo, visus iš eilės ir mokydavausi. Kaip ir visi, daug geriau prisimenu tuos dalykus, kurie man nepatikdavo.
– Ar buvo, kas beviltiškai nesisekė ir nepatiko?
– Sunkiausia man dėl tiksliųjų mokslų, bet, laimė, mano studijuojamoje specialybėje jų beveik nepasitaikė. Man pavyko išvengti tokių dalykų kaip aukštoji matematika, o visi humanitariniai ir socialiniai mokslai pasistengus, manau, visiems įkandami. Tik reikia nepatingėti ir pasiskaityti konspektus bent jau paskutinę naktį prieš egzaminą ar atsiskaitymą.
– Ar buvai iš tų studentų, kurie mokosi paskutinę naktį prieš egzaminą?
– Buvau ne tik studentas, bet ir komediantas. Dažniausiai mokydavausi ne paskutinę, o priešpaskutinę naktį. O paskutinį vakarą, kai visiems bendrabučio studentams kildavo didelis stresas ir paniškas mokymasis, galėdavau tiesiog atsipalaiduoti. Todėl išeidavau su alaus buteliu į koridorių ir ramiai bei maloniai leisdavau laiką. O mano bendramoksliai stebėdavosi. Egzaminą vis tiek sėkmingai išlaikydavau.
– Taigi studijos jau baigtos, ką dabar veiki?
– Užsiimu visokiais mažais darbeliais – kartkartėmis surengiu koncertą, jei draugai prašo, pavežioju juos „Volga”. Kol kas gyvenu laisvą, be didelių įsipareigojimų – pusiau studentišką – gyvenimą.