Taksistų naikinimo priemonė – kultūra

Vilniuje kuo toliau, tuo sunkiau prisišaukti taksi. Mat taksi bendrovėse stinga vairuotojų. Ir visai ne dėl emigracijos. Pasirodo, Vilniaus taksi vairuotojai turi teisę dirbti tik turėdami išlaikytos kvalifikacinės įskaitos pažymėjimus. LŽ pamėgino išsiaiškinti, ar jie mėra konkurentų spaudimo ir smulkiojo verslo įmonėlių stūmimo iš rinkos įrankis, sykiu pripildantis įvairių kvalifikacijos kėlimo kursų organizatorių kišenes.

Vilniuje taksi paslaugos įkandamos ne kiekvienam. Ir ne visuomet tai lemia didžiausi šalyje įkainiai. Klientai, kviesdami automobilį telefonu, neretai išgirsta: „Mašinų dabar neturime.” Belieka ieškoti transporto stovėjimo aikštelėse ir mokėti kone dvigubai brangiau.

Taksi paslaugų stoką lemia ne tik tai, kad sostinės gatvės nepritaikytos transportui. Pasak specialistų, naktį miesto gyventojus ir svečius suspėtų aptarnauti ir kelios dešimtys automobilių. O dieną susidarius spūstims gali neužtekti ir poros tūkstančių.

Padėtį sunkina ir kita bėda – katastrofiškai trūksta taksi vairuotojų. Prieš porą metų sostinėje pradėjus reikalauti kvalifikacinių pažymėjimų, bendrovėms vis sunkiau rasti ne tik norinčių, bet ir sugebančių dirbti žmonių.

Klausimynas – slaptas

Specialios darbo grupės sudarytas klausimynas norintiesiems dirbti taksistais yra labai slaptas dokumentas. LŽ žiniomis, jis aprėpia apie porą tūkstančių klausimų. Tačiau klausimų sąrašas besiruošiantiesiems įskaitai neduodamas. Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, kur laikoma įskaita, galima įsigyti kažką panašaus į konspektą. Tačiau konspektas, darbdavių teigimu, jau pasenęs, nes klausimai nuolat koreguojami, kažkas išmetama, kažkas papildoma. Tiesa, taksi paslaugas teikiančių bendrovių vadovai nelabai supranta, kam tas paslaptingumas reikalingas. Norint gauti vairuotojo pažymėjimą klausimai pretendentams pateikiami iš anksto. Niekas iš to jokių paslapčių nedaro.

Įskaitą galima laikyti baigus dviejų savaičių kursus, kuriuos organizuoja vairavimo mokyklos. Tokia teisė suteikta aštuonioms sostinės mokykloms. Tačiau norintiesiems nedraudžiama įskaitą laikyti ir eksternu. Už mokslus tenka mokėti. Pirmas laikymas iš kišenės ištraukia 70 litų, vėliau mokama po 50 litų. Neišlaikius tris kartus iš eilės prarandama eksterno teisė. Tuomet privalu lankyti mokymo kursus, kurie taip pat – ne dykai.

Vairuotojai – sukataloguoti

Pretendentams pateikiama 30 klausimų iš įvairiausių sričių. Pradedant eismo saugumu, baigiant darbo aprangos reikalavimais. „Daugiausia klausimų būna iš eismo saugumo, kelių eismo taisyklių srities. Bet taksistas turi žinoti ir Vilniaus miesto įžymybes. Juk visada maloniau, kai vairuotojas gali atsakyti, kur koks paminklas ar muziejus yra. Turi vairuotojas žinoti ir tokius dalykus, ar reikia keleiviui atidaryti dureles, įkelti jo lagaminus”, – LŽ sakė Prekybos, pramonės ir amatų rūmų Mokymo skyriaus vedėja Rima Valiukevičienė.

Teigiama, kad kvalifikaciniai pažymėjimai padidina vairuotojo atsakomybę, verčia pasitempti, veikia kaip profilaktinė priemonė. „Turime daugiau duomenų apie dirbančius taksistus. Kiekvienam vairuotojui užvedama savotiška asmens byla. Taip darbdaviai gauna daugiau duomenų apie būsimą darbuotoją. Mes matome, pavyzdžiui, kad vairuotojas pakeitė dešimt bendrovių per trumpą laiką. Tam tikras vairuotojo surinktas nuobaudų kiekis irgi parodo, koks jis darbuotojas. Galima net uždrausti dirbti”, – LŽ sakė Vilniaus miesto savivaldybės Viešojo transporto poskyrio vadovas Kastytis Lubys.

Nenoriu mokytis

Vairuotojams privaloma įskaita entuziazmo nesukėlė. Retas kuris LŽ pakalbintas gyrė naują tvarką. „Tiek metų dirbu, niekada man tokių dalykų nereikėjo, – piktinosi keturiolika metų prie taksi vairo sėdintis Janas. – Gavau klausimą, kur ir kada Vilniuje ukrainiečių kalba laikomos pamaldos. Ar man reikia tą žinoti?” Panašius priekaištus klausimyno sudarytojams bėrė ir kiti vairuotojai. Beje, tokio pobūdžio klausimai gali sukelti keblumų ir daugumai vilniečių. Vargu ar visi LŽ skaitytojai atsakytų, kur Vilniuje yra karaimų bažnyčia. O koks aukščiausias pastatas Vilniaus senamiestyje? Arba – kur gauti Užupio respublikos konstituciją?

„Žinoma, kai kurių dalykų gal ir neturėjo tuose klausimynuose būti, todėl dabar jie tobulinami”, – sutiko R.Valiukevičienė. Pasak Mokymo skyriaus vedėjos, nuo gero aptarnavimo priklauso ir gaunamų arbatpinigių kiekis. Jei vežamas turistas gauna informacijos apie

miesto istoriją, lankytinas vietas, jis dažniausiai būna dosnesnis. Tad tokios žinios turi ir materialinį paskatinimą. Tiesa, yra besilaikančiųjų nuomonės, kad šios lyg ir papildomos paslaugos neturėtų būti priverstinės, įtrauktos į mokymo programą.

„Tokioms paslaugoms teikti reikia samdytis gidus, – įsitikinęs Vilniaus taksi asociacijos prezidentas, „Romertos” vadovas Romualdas Bieliauskas. – Plepėdamas su keleiviais vairuotojas gali ir avarinės situacijos nepastebėti. Taksisto darbas vairuoti, o ne istorijas pasakoti.” R.Bieliauskas pats nepradėtų plepėti su keleiviais, nors kvalifikacinę įskaitą išlaikė. Dar dabar, nors jau direktoriaudamas, dažnai įvykdo kokį kliento užsakymą. „Turiu plafoną, skaitiklį, tai ir vežu, kai galiu”, – juokėsi jis.

Kelią užkirto kalbos barjeras

Kvalifikaciniai pažymėjimai buvo naujoviškas, bet geras sumanymas. Tenorėta pagerinti vairuotojų kvalifikaciją, pagerinti teikiamos paslaugos kokybę. Tačiau projektas nebuvo tinkamai apgalvotas ir išryškėjusios spragos vis tik privertė kai kuriuos atsisakyti taksisto darbo. Taip LŽ sakė „Kabrioleto” direktorius Aleksandras Maliboga. Jo teigimu, ne vienas vairuotojas laikė įskaitą po keletą kartų. Žinomas net atvejis, kai vienos bendrovės darbuotojas pasirodė itin atkaklus. Dvidešimt kartų „praspirtas” komisijos, vis dėlto dvidešimt pirmą kartą sugebėjo įsigyti reikiamą pažymėjimą.

Tačiau tokių reta. „Kartais skambina mums dėl darbo, bet sužinoję, kad reikės laikyti įskaitą, iš karto atsisako. Pasako: aš nenoriu istorijos mokytis, kam man tai”, – aiškino A.Maliboga.

Tačiau, pasak Mokymo skyriaus viršininkės, koją dažniausiai pakiša ne tokio pobūdžio klausimai. Jų vienam žmogui dažniausiai pateikiama vos pora. O įskaita laikoma išlaikyta, jei pretendentas atsakė į 24 klausimus iš trisdešimties.

„Nėra taip sudėtinga, kaip bandoma vaizduoti. Daug pretendentų Vilniuje nemoka lietuvių kalbos. Tai jiems ir užkerta kelią”, – tvirtino „Martono taksi” direktorius Ričardas Kriukovas. Išties iš rusų ar lenkų tautybės asmenų reikalaujama pateikti lietuvių kalbos pirmos kategorijos pažymėjimą, kurį išduoda Lietuvių kalbos institutas. Pageidautina taip pat, kad taksistas mokėtų ir anglų arba vokiečių kalbas. Tačiau tokių reta. „Čia ne mokslo daktarai dirba, – atsidūsta R.Bieliauskas. – Gerai, kad dauguma dar supranta ir sugeba pasakyti bent skaičius, kainą už važiavimą.”

„Martono taksi” direktorius R.Kriukovas įsitikinęs, kad įskaitą išlaikyti nesunku. Pats jis laikęs tik norėdamas save išbandyti ir į visus klausimus atsakęs per dvi su puse minutės. „Nenori eiti dirbti žmonės taksistais. Jie įsitikinę, kad turėtų uždirbti kokius penkis tūkstančius litų. O atlyginimas svyruoja nuo 2,5 iki 3 tūkstančių. Todėl geriau eina dirbti į statybas ar važiuoja tolimuosiuos reisus, kur ir apie 6 tūkst. galima uždirbti”, – aiškino direktorius. K.Lubio manymu, porą kartų perskaitęs konspektą taksistas yra „pasmerktas išlaikyti” įskaitą. Tad neverta ieškoti problemos ten, kur jos nėra. Yra tik nenoras tobulėti.

Ne kiekvienas vairuotojas gali būti taksistas

Norintiesiems laikyti įskaitą reikia turėti mažiausiai trejų metų darbo stažą. Pasak A.Malibogos, taip atstumiamas jaunimas. Neva jie neturi reikiamos patirties. „Neleidome jaunimui dirbti to darbo ir dabar mes jaunus vairuotojus jau esame praradę, – sielojasi „Kabrioleto” direktorius. Pasak jo, kai kurie, vairuojantieji jau šešetą ar septynetą metų, dažnai kelyje elgiasi drastiškai. Jaunas žmogus kartais būna drausmingesnis už senus kelių vilkus.

„Ne kiekvienas žmogus ir gali dirbti taksistu. Čia reikia ir savo charakterį pažaboti, juk aptarnavimo srityje dirba, ir mokėti daug ką”, – tikina A.Maliboga. Būna, kad padirba žmogus taksi bendrovėje dvi savaites ar mėnesį ir mato – ne jam toks darbas. Todėl savivaldybei pateiktas pasiūlymas leisti tris mėnesius dirbti vairuotojams be kvalifikacinių pažymėjimų. Be to, vairavimo stažą mažinti iki dvejų metų. Šie pasiūlymai galbūt pagerins padėtį taksi paslaugų teikimo srityje. Ne paslaptis, kad trūkstant vairuotojų darbdaviai rinktis nelabai turi iš ko. Ir vairuotojai drąsūs. „Pasišiukšlino” vienoje bendrovėje – nieko baisaus, nueis į kitą ir bus priimtas išskėstom rankom. „Žinote, ne vienas taksistas dar elementariausių eismo taisyklių dažnai nežino. Jei dabar reikėtų perlaikyti, pasodinus kai kuriuos prie kompiuterio, vargu ar jiems pavyktų iš naujo gauti vairuotojo pažymėjimą. Teorijos egzaminas, neabejoju, būtų neįkandamas ne vienam”, – sunerimęs kalbėjo Viešojo transporto poskyrio vadovas K.Lubys.

Gražus fasadas

Prabangių viešbučių administratorės jau nesidrovėdamos siūlo tik vienos, neabejotinai brangiausios firmos taksi. Jau užmiršome laikus, kai taksi Vilniuje rungtyniavo, kas labiau atpigins savo paslaugas.

Dabar niekas nerungtyniauja, nes nebeliko konkurencijos. Žinoma, vilniečiams nuo to tik blogiau. Kam geriau? Be abejo, taksi monopolininkams, kurie rado bendrą kalbą su korumpuota Vilniaus savivaldybe ir, prisidengdami kultūra, privatizavo taksi rinką. Todėl ir baisusis klausimynas vairuotojui paverstas valstybine paslaptimi.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Transportas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.