Valdininkų požiūris į socialinį darbą dirbančius savanorius jau ne pirmą kartą atveria Klaipėdos piktžaizdę – šiai svarbiai sričiai žodiniai prioritetai teikiami tik prieš rinkimus.
Nevyriausybinė organizacija Klaipėdos krizių įveikimo centras (KKIC), šiemet mininti 5-ių metų sukaktį, gali likti be patalpų tik todėl, jog garsiai nešaukia apie padarytus gerus darbus ir šiam reikalui nesamdo viešųjų ryšių specialistų.
Su šiuo centru uostamiesčio Savivaldybė nebepratęs panaudos sutarties dėl patalpų, kuriose centras teikdavo pagalbą benamiams, grįžusiems iš įkalinimo vietų klaipėdiečiams, žmonėms su negalia, daugiavaikėms šeimoms ir pensininkams.
Savivaldybės administracijos rašte teigiama, kad Sveikatos apsaugos bei Socialinės paramos skyriai neturi jokios informacijos apie penkerius metus vykdomą KKIC veiklą.
Neva iš abiejų skyrių gauta informacija, kad KKIC nedalyvauja skelbiamuose nevyriausybinių organizacijų rėmimo konkursuose ir programose. Dėl šių priežasčių, nėra „objektyvių duomenų apie vykdomą veiklą”, ir sutarties pratęsti neketinama.
Nemokamos psichologų, teisininkų ir edukologų konsultacijos, pagalba įdarbinant ar dokumentų tvarkymas socialiniam būstui gauti, nemokamas vedimas į Muzikinio ir Dramos teatrų spektaklius, paskaitos ir seminarai socializacijos temomis, galų gale, bendravimas su krizes išgyvenančiais klaipėdiečiais – visi šie KKIC darbai, uostamiesčio valdininkų nuomone, yra nematomi arba nereikšmingi.
Žinia pribloškė
Savivaldybė, nusprendusi nebeatnaujinti sutarties su KKIC ir neskirti jokių kitų patalpų šiai veiklai tęsti, įpareigojo centro direktorę Ritą Staršelskienę atsiskaityti už komunalines paslaugas ir iki rugsėjo 15 dienos patalpas – vieną 16 kv. m kambarėlį senamiestyje, Sukilėlių gatvėje, – grąžinti Savivaldybei.
„Lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė. Dirbome tiek metų, o dabar susidūrėme su akivaizdžia netiesa – pasirodo, tų darbų niekas nematė. Esame parengę ne vieną projektą, daug kartų dalyvavome nevyriausybinių organizacijų rėmimo konkursuose, tik jie nebuvo remiami. Rėmėjų susiradome patys. Nors ir nedidelį, gaudavome finansavimą iš Kultūros skyriaus.
Keista, jog Savivaldybės administracija dėl rekomendacijų kreipėsi tik į Sveikatos apsaugos ir Socialinės paramos skyrius, kuriems mūsų projektai neįtikdavo.
Aš neprapulsiu, bet širdį skauda dėl žmonių, nuolatinių mūsų klientų – jie uždarius centrą liks be pagalbos”, – apgailestavo R. Staršelskienė.
Moteris į susitikimą su žurnaliste atsinešė šūsnis dokumentų, renginių nuotraukų ir per keletą metų sukauptos metodinės medžiagos – faktinius KKIC veiklos įrodymus, kurie dėl neaiškių priežasčių valdininkams įspūdžio nedaro.
Centro savanoriai už darbą negaudavo jokio atlygio. Atvirkščiai, visuomeniška veikla būdavo dargi nuostolinga – KKIC neturi laidinio telefono, neturi ir transporto. Išlaidos už šias paslaugas gerokai patuštindavo savanorių kišenes, tačiau dirbdami iš pašaukimo, klaipėdiečiai to niekada nesureikšmindavo.
Užkliuvo darbo laikas
Tiesa, kai kurie uostamiesčio valdininkai yra girdėję apie KKIC.
Savivaldybės administracijos Socialinio departamento direktorė Nijolė Laužikienė tvirtina, kad panaudos sutartis nebus pratęsta dėl elementarių priežasčių – KKIC veikla nėra nuolatinė, konsultacijas savanoriai teikia du kartus per savaitę, o norint išlaikyti patalpas, už kurias pagal panaudos sutartį nereikia mokėti nuomos, KKIC turėtų dirbti kasdien.
„Apžiūrėjau tas patalpas. Manau, kad veiklai, kurią centras vykdo, jos netinkamos”, – dėstė N. Laužikienė.
Ji neneigia, jog savanorių veikla uostamiestyje yra reikalinga, tačiau nemano, jog Savivaldybė žlugdo nevyriausybinės organizacijos iniciatyvą atimdama kabinetą.
„Juk nebūtinai tokiam darbui reikalinga vieta senamiestyje Gal jie gali išsikelti kur nors kitur, į kokią mokyklą? O gal dalintis kabinetu su kita nevyriausybine organizacija, kad ir su savo kaimynais – daugiavaikių šeimų bendrija?”, – svarstė valdininkė.
Kažin, ar valdininkės pasvarstymai bus įgyvendinti – Savivaldybei nutraukus panaudos sutartį, KKIC patalpas tektų nuomotis, o už jas mokėti iš savo kišenės be atlyginimų dirbantys savanoriai tiesiog bus nepajėgūs.
Gardus kąsnelis?
R. Staršelskienė negali patikėti, jog N. Laužikienei centro kabinetas pasirodė nepakankamai sutvarkytas ir dėl to netinkamas konsultacijoms.
Kartu su kitais savanoriais centro direktorė kabinetą neseniai ištapetavo. Baldų jame nedaug, bet atsisėsti yra kur.
„Patalpos gal ir nėra idealios, nors jau keletą metų visiems, kas ieškojo pagalbos, pas mus vietos užtekdavo”, – tikino R. Staršelskienė.
Tame pačiame pastate su KKIC kartu glaudžiasi Daugiavaikių šeimų bendrija, Kazimierų draugija ir Lietuvos centro partijos Klaipėdos skyrius.
Šiojo narius R. Staršelskienė mato vos kartą per metus, bet būtent jų kaimynystė sėja įtarimą, kad politikai gali pretenduoti į KKIC patalpas. Vieta juk patogi – visai šalia Teatro aikštės, pati uostamiesčio širdis.
KKIC direktorė sako girdėjusi apie planuojamą kapitalinį pastato remontą, tačiau koks bus tolesnis patalpų likimas, moteris nežino.
N. Laužikienė spaudai tvirtino nežinanti, ką Savivaldybė įkurdins Sukilėlių 16 namo patalpose, jei jas paliks savanoriai. Anot jos, kabinetas niekam nepažadėtas.
Nereikalingi ne tik savanoriai
Klaipėdos socialinių problemų sprendimas nepatenka į miesto valdžios prioritetų sąrašą. „Vakarų ekspresas” jau rašė apie tai, kad uostamiesčio Vaiko krizių centro socialinių darbuotojų algos yra vienos mažiausių visoje respublikoje.
Dėl mažų atlyginimų šią įstaigą palieka darbuotojai, o trečią kartą rengtas konkursas centro direktoriaus pareigoms užimti ir vėl neįvyko, nes nėra norinčių imtis atsakingo darbo už varganą algą.