Seimo nariai susirinko į naująją posėdžių salę. Išgirdęs V.Muntiano samprotavimus, esą dabar seimūnai geriau lankysis posėdžiuose, nes ankstesnėje salėje posėdžiauti buvo nesveika, nusprendžiau joje pasidairyti. Manau, kad pagyros, jog turėsime geriausiai įrengtą Europos Sąjungoje parlamentinę posėdžių salę (viena naujovė: Seimo narys galės išeiti iš salės tik pasinaudojęs identifikavimo kortele, vadinasi, jo išvykimas į bufetą bus užregistruotas), nėra perdėtos.
Mes visur stengiamės lygiuotis į didžiuosius. Prabangiausi parlamento rūmai. Koks prezidentas, jeigu jis neturi prabangiai įrengtų rūmų, lėktuvo. Tai kas, kad nei Latvijos, nei Estijos, nei Suomijos prezidentai nesvajoja turėti lėktuvo. Užtat JAV, Rusijos, Lenkijos, Prancūzijos vadovai turi. Kuo mes blogesni už juos?
Atstatome Valdovų rūmus. Priklausau tiems, kurie pritarė šiai idėjai. A.Brazauskas tiesiog negalėjo nepritarti tam sumanymui. Apie Valdovų rūmus pradėta kalbėti dar iki valstybingumo atkūrimo, visais Sąjūdžio lygiais. Konservatoriams dominuojant Seime priimtas Valdovų rūmų atstatymo įstatymas.
Tačiau visai kas kita, kai važinėjama po Europą ir ten supirkinėjamos antikvarinės vertybės. Jeigu būtų ieškoma to, kas buvo išvežta, suprasčiau, bet dabar… Negi esame tokia turtinga valstybė, kuri galėtų sau leisti supirkti antikvarines vertybes vien tikintis, kad ateityje jos pabrangs? Taigi pamirštama, dėl ko buvo brandinama Valdovų rūmų atstatymo idėja.
Mūsų muziejų saugyklose yra sukaupta nemažai eksponatų. Kad salės nebūtų tuščios, kodėl jose nepradėjus eksponuoti Lietuvos dailininkų kūrybos ir kitų vertybių, dūlančių saugyklose?
Naujos Seimo salės statyba, prezidento polinkis į prabangą, meno vertybių paieškos Europos antikvariatuose man primena Lietuvos didikų elgesį Abiejų Tautų Respublikos žlugimo išvakarėse. Jie lenktyniavo su Prancūzijos aristokratais, net karaliaus dvaru, kuris pasistatys prašmatnesnius baroko rūmus.
Kraštas skurdo, rusai puolė. Kariuomenei lėšų nebuvo, o didikų prabangai buvo. Negalėdami surasti pinigų šalyje tuometinio Seimo nariai skolindavosi jų iš Rusijos diplomatų, tie už garbės žodį net asmenines santaupas patikėdavo Lietuvos didikams. Tačiau šie neturėjo iš kur paimti pinigų grąžinti skolą.
Kokio nors balsavimo Seime išvakarėse rusų diplomatas mandagiai užsimindavo, kokio nutarimo jis tikėtųsi. Bajoras nebūtų bajoras, jeigu neįsiklausytų į savo geradario balsą. Po Abiejų Tautų Respublikos dalybų „skolintojai” atsiėmė su kaupu…
Politinis elitas (Lietuvoje jau daug kas save taip vadina) turėtų siekti įgyti tautos pasitikėjimą. O jis veikia senų Lietuvos didikų stiliumi – pirmiausia pasirūpina savimi. Ar ne tai byloja prieš atostogas priimtas Seimo įstatymas, leidžiantis sau ir kitiems aukštiems valdininkams pakelti atlyginimus. Ir tuo pat metu tvirtinama, kad mokytojams, medikams, policininkams nėra iš kur paimti pinigų?
Keistus sprendimus priėmė Švietimo ir mokslo ministerija, leidusi mokslinių institutų direktoriams kelis kartus pasididinti algas. Tik trys sąžinės nepraradę humanitarinių ir socialinių institutų vadovai neskubėjo pasinaudoti leidimu, o kiti susipriešino su kolektyvais, institutuose įsiveisė nepasitikėjimo bacilų… Kiek čia sąmoningumo, kiek nesąmoningumo, nežinau, bet leista diskredituotis ir mokslo žmonėms (gyventojų sąmonėje įsitvirtina nuostata: „Visi tokie, kas prieina prie pinigų, tas ir griebia”). Tai ne savivaldos problema – valstybė turi aiškiai nustatyti visiems biudžetininkams atlyginimus, kad jie nevirstų vidinių intrigų šaltiniu. Čia turėtų svarų žodį tarti Seimas.
Tikėkimės, kad posėdžiaudami naujoje salėje Seimo nariai ne tik ja puikuosis, bet ir dvasiškai atsinaujins, pajus atsakomybę už savo veiksmus. Juk iki naujų rinkimų liko ne tiek daug laiko.