Popscenos dainininkei Irenai Starošaitei, regis, net vaikystė žadėjo audringą ir įspūdžių kupiną vairuotojos gyvenimą. Dainininkės tėvelis Ireną nuo mažumės pažindino su kelių ženklais, pratino prie automobilių, todėl šiandien I. Starošaitė gali didžiuotis išsiugdyta drąsa ir vyriškai racionalia vairavimo maniera, kuri dažnai jai praverčianti tiek Lietuvos, tiek užsienio keliuose.
– Atsimenate pirmąjį savo vairavimą?
– Pirmas mano vairavimas buvo Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o pirmąją mašiną nusipirkau Klaipėdoje. Tais laikais Emyratuose buvome pirmi lietuviai, todėl važinėjau be teisių. Vietiniams visi europiečiai atrodė vieno veido, todėl aš gelbėjausi su kitos panelės teisėmis. Būtent ten pajutau mašinos dydį, išmokau pastatyti stovėjimo aikštelėje. Keliai buvo patogūs, kelių ženklinimas geras. Važinėdavau labai tvarkingai. Per visą tą laiką avarinių situacijų nepasitaikė. Mašinos – su automatinėmis pavarų dėžėmis, tad mokytis buvo labai lengva. Teises išsilaikiau grįžusi į Lietuvą, o mašiną nusipirkau jau dirbdama su ,,Studija”.
– Kokia tai buvo mašina?
– Dvejų durų kupe ,,Mazda-626″. Kai sudaužiau ,,Mazdą”, turėjome bendras mašinas su Žilvinu. ,,BMW-320″, sportinį ,,Chrysler”, labai seną mašiną – ,,Ford Taurus”.
– Pažįstate techninę automobilių pusę?
– Aš – techniška moteris. Nusipirkusi ,,Mazdą” važiavau į Vilnių su teta ir tada išgirdau iš mašinos sklindantį keistą garsą. Pakėlusi kapotą pradėjau ieškoti, kas ne taip. Supratau, kad tai garsas iš po mašinos. Jis sklido iš duslintuvo. Mano tėvelis buvo auksinių rankų žmogus. Vaikystėje jis su manimi meistravo. Jis nemanė, kad tik berniukus galima mokyti technikos subtilybių. Su tėveliu praleidau labai daug laiko, todėl ir į žvejybą išsiruošti, ir kokį varžtą prisukti – man ne problema. Kažkokia trauka technikai nuo to ir liko.
– Vairavimo meno taip pat mokė tėtė?
– Penkerių metų pažinojau beveik visus kelio ženklus. Tėtis buvo išmokinęs. Jis turėjo zaporožietį. Sėdėdama šalia jo rodydavau posūkius, o jis man aiškindavo kiekvieną kelio ženklą. Paskui mane egzaminuodavo, o aš pasakodavau, koks ženklas ką reiškia. Dėl kelio ženklų pažinimo galėčiau kad ir su savo vyru varžytis. Vairuoju nuo 1992 m. Esu aistringa vairuotoja, nes man tai labai patinka. Dar neturėdama teisių per įvairiausius pobūvius laukdavau, kol kokie vairuotojai prisigers ir paprašys manęs parvairuoti už juos.
– Mėgstate greitį?
– Gal kartais ir neprotingai, bet mėgstu. Autostradoje važiuoju ir 160, ir 170. Yra vairuotojų, važiuojančių dar greičiau. Pasitaiko situacijų, kai reikia nuvažiuoti iš vieno koncerto į kitą, o laiko būna labai maži, todėl tenka paspausti.
– Kokia mašiną vairuojate pati?
– ,,Kia Sorento”. Ją turime jau antrus metus. Būna, kad važiuodami su Žilvinu į vieną pusę vairuojame skirtingas mašinas. Tenka netikėtai į skirtingus koncertus važiuoti, todėl reikia dviejų mašinų. Vertinu dideles mašinas. Kaip sakoma, mažiems žmonėms patinka dideli daiktai. Man patinka dideli automobiliai. O jei dar avarija kokia? Kas tada? Mažą kibiriuką sumaitos greičiau nei didelį, todėl aš geriau jaučiuosi didelėje mašinoje. Niekada nenorėjau visureigio, bet Žilvinas įkalbėjo. Jie labai kieti. Bet mūsiškis kitos klasės. Aukštas ir patogus. Tenka pavairuoti ir antrą mašiną – ,,Volkswagen California”. Ji kaip autobusiukas, kaip namas ant ratų. Visureigis manevringesnis. Priprasti prie mašinos nesudėtinga, bet sėsti į mažą automobilį nenorėčiau.
– Ką jums reiškia automobilis?
– Mašina – mano aistra. Bet pasitaiko akimirkų, kai pasidžiaugiu, kad prie vairo sėdi kas kitas, o ne aš pati. Dažnai vedame derybas dėl vairavimo su Žilvinu. Ypač tada, kai esame pavargę. Tada niekas nenori vairuoti. Aš turiu silpnybę – miegoti prie vairo, todėl man važiuoti su kompanija geriau. Idealiausia, kad ta kompanija kalbėtų, ypač važiuojant vakare. Po koncertų veikia nuovargis. O jeigu dar autostrada važiuoju, visai nekas. Važiuojant siauresniais keliukais labiau susikoncentruoju, o autostradoje ,,pagauna” monotonija. Tada ir kavos išgeriu, ir saulėgrąžų palukštenu.
– Ar daug kilometrų jau nuvažiuota?
– Važinėju daug. Dabartine mašina pravažiuota šimtas dešimt tūkstančių kilometrų. Mūsų kilometražas didelis. Kai manęs klausia, kokia mano vairavimo patirtis, atsakau, kad pagal teises – vienuolika metų, o pagal kilometražą – visi dvidešimt.
– Galėtumėte palyginti savo vairavimo manierą su Žilvino?
– Gaudausi ir kelio ženkluose, ir žemėlapiuose. Nereikia ilgai klaidžioti, kad atsirasčiau reikiamame taške. Žilvinas važiuodamas nemato kelio ženklų: gali pravažiuoti kokią ,,plytą”, nes galvoja apie kitus dalykus. Žiūrint iš šalies atrodo, kad žmogus ne važiavo, o sapnavo visą kelią. Kartais atrodo, kad mes su vyru esame susikeitę vietomis.
Kristina Kanišauskaitė
nezinau 😯