Įprastas gyvenimas gali griūti po vienintelio vizito pas šarlatanę. Taip nutiko vienai klaipėdietei, kuri ir šiandien tiki, kad ją prakeikė ir sveikatą suardė žolininkė.
Kūnas nebepriima vaistų
Klaipėdietė, nieku gyvu nenorinti pasisakyti savo tikrosios pavardės, dienraščiui papasakojo, kad po vizito pas pažįstamų rekomenduotą žolininkę jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Per kelis mėnesius moteris prarado darbą, sveikatą, neteko daugiau nei pusės savo svorio. „Dabar gyvenu taip, lyg kas nors mane pačią būtų uždaręs į konservų dėžutę, – neturiu energijos, negaliu nei valgyti, nei miegoti, nei verkti.
Gydytojai nenustato jokios diagnozės ir siūlo gydytis depresiją, – „Klaipėdai” guodėsi moteris. – Tačiau visus vaistus aš išvemiu. Nebegaliu rūpintis vaiku, mano vyras ir tėvai nebežino, ką daryti, kur kreiptis. Aš pati jau nebeturiu vilties išsivaduoti. Kartais atrodo, kad taip ir numirsiu”, – ašarų netramdė klaipėdietė.
Jauna dukrą auginanti klaipėdietė pas žolininkę užsuko tuomet, kai kurį laiką jai be priežasties skaudėjo galvą.
Tą dieną ji vadina juodžiausia savo gyvenime.
Rado devynis kirminus
Klaipėdietė prisimena, kad pirmasis įspūdis, kurį ji patyrė pas žolininkę, buvo nemalonus.
„Man tarsi kažkas atsitiko. Klausiau visų jos nurodymų, nors moteris atrodė atgrasi, – prisiminė ji. – Liepė atsigulti ant masažo stalo ir kažką darė virš mano galvos. Kai pamėginau paklausti, kas vyksta, ji liepė netrukdyti melstis ir pridūrė, kad atidaro mano čakras”.
Po keistos procedūros žolininkė davė klaipėdietei ryšelį žolelių arbatai ir pasiūlė kitą kartą atnešti visus auksinius papuošalus, kuriuose neva susikaupusią blogą energiją ji galėsianti išvalyti žolelėmis.
Kai klaipėdietė grįžo su papuošalais, žolininkė atliko keistą ritualą. Klientė turėjo atsisėsti ir sumerkti kojas į dubenį šalto vandens, o šarlatanė tuo tarpu auksą smilkė žolėmis. Po procedūros įdavė dar ryšelį žolių, kuriomis liepė pasmilkyti namus.
Netrukus po to jaunos moters sveikata ėmė prastėti. Ji atsigulė į ligoninę, tačiau gydytojai negalėjo nustatyti, kodėl sutriko jos sveikata.
Susirgusios klaipėdietės mama persigando, kai po poros dienų namuose prie maišelio su žolėmis pamatė devynis baltus kirminus.
„Supratau, kad taip blogai jaučiuosi ne šiaip sau, ir paskambinau žolininkei. O ji juokėsi. Aiškino, kad dabar niekas man negalės padėti, tik ji. Persigandau, bet iki šiol negalėčiau pas ją eiti. Siaubingai bijau. Nebežinau, į ką kreiptis pagalbos”, – verkė moteris.
Ir Kristus, ir Sai Baba
Patekti pas žolininke save vadinančią Joaną Janiną Ungulaitienę – sudėtinga.
Iš pradžių tikinusi, kad dvi savaites negalės priimti nė vieno žmogaus, nes „pilna užrašymų”, po įkalbinėjimų ir pažado atsilyginti moteris sutiko klientą priimti po darbo valandų.
Taikos prospekto daugiabučio duris atvėrė apkūni, žemaūgė moteris, ryšinti raudoną prijuostę.
Bute tvyrojo salsvas žolelių kvapas. Kambario lentynose buvo netvarkingai sukrautos knygos, maišeliai ir ryšulėliai su žolėmis, ant žemės stovėjo rudo skysčio pripildyti įvairių talpų stiklainiai. Daiktų prigrūstame kambaryje buvo vos keli metrai laisvos erdvės.
Tačiau ant savotišku altoriumi paverstos spintelės puikavosi puokštės dirbtinių ir gyvų gėlių, degė žvakė, stovėjo kryžius, Mergelės Marijos ir Jėzaus Kristaus paveikslai bei Satja Sai Babos atvaizdas.
Ten pat gulėjo ir klientų vardų pilna knyga bei virgulės.
Nustatė užkeikimą
Nežinodama, kad kalbasi su žurnalistais, moteris pirmiausiai klausė, kokios bėdos pas ją atginė. Išgirdusi, kad pastaruoju metu klientės gyvenime neva prasidėjęs nesėkmių periodas, ji paėmė virgules ir ėmė kažką matuoti.
„Užkeikimas yra. Iš kur? Na, iš ten, kam prisūdei. Gal kas supyko, gal pavydi, gal pamaišei kam nors. Va, žiūrėk, aplink žmogų turi būti dviejų metrų apsauginis laukas, kurį galima išmatuoti virgulėmis, o pas tave – tik vienas centimetras. Čakros irgi uždarytos”, – tvirtino žolininkė.
Jau po penkių minučių pokalbio ji pirmą kartą pakėlė balsą. Žolininkė pratrūko išgirdusi klausimą, iš kur ji žinanti, kad apsauginis laukas iš tikrųjų yra toks mažas.
„O tai ne, ne iš tikrųjų! Ką aš šneku? Ateinate prašyti pagalbos ir dar abejojate – kažin, iš tikrųjų ar ne iš tikrųjų! – šaukė moteris. – Pas mane ateina žmonės, kurie manimi tiki, o jūs ko? Telefoną gavote iš to, kas išgijo, pas mane visi išgyja, tai ko abejojate dar? Manote, kad aš kažkokia tai „bobulka”? Aš už savo diagnozę garantuoju devyniasdešimt aštuonis procentus”, – karščiavosi žolininkė.
Žmogų traukia iš maišo
Pajutusi nepasitikėjimą, moteris pasiūlė apžiūrėti jos diplomus.
Ant stalo iš tiesų gulėjo penki įrėminti diplomai, kuriuose buvo pažymėta, kad žolininkė J.J.Ungulaitienė išklausė neįprastus kursus – parapsichologijos mokyklų, reiki centro.
„Aš ne šarlatanė ir ne kokia paprasta bobulė. Jei aš pasakiau, kad jūsų čakros uždarytos, vadinasi, jos ir yra uždarytos. Jas reikia atidaryti, ir aš jas atidarysiu. Yra man kaime vienas senis išsireiškęs: „A, tu kažkokia šarlatanė”, o kai atvežiau jam diplomus, tai kitaip užčiulbėjo: „Oi, atleisk, atleisk, nežinojau”, – gyrėsi specialistė.
Žolininkė turėjo išraiškingą atsakymą ir į klausimą, kas gali nutikti, kai neva uždarytosios čakros atidaromos.
„Jums bus visiškai kitaip gyventi, daug lengviau. Įsivaizduokite, jeigu žmogų įkišo į maišą, tai kaip jam gyventi? O aš tą maišą atrišu. Visos tavo čakros atsivers, gausi iš žemės energiją, iš kosmoso energiją, visi kūno organai visai kitaip pradės dirbti”, – tikino ji.
Į abejonę, kad laikraščiai rašo ir apie burtininkes, kurios kenkia klientams, ji taip pat turėjo atsakymą.
„Aš esu ne juodoji magė. Jūs man ant stalo milijoną padėkite, aš jums nieko blogo nepadarysiu, neužkeiksiu, nes blogio padarymas eina per septynias kartas. Jei kitaip, uždirbčiau blogą karmą vaikams, anūkams”, – tvirtino moteris.
Vertė blaškytis kipšą
Po šio pokalbio dienraščio „Klaipėda” žurnalistai prisistatė ir paaiškino, dėl kokios priežasties iš tiesų atėjo pas žolininkę.
Tačiau paisydami savo sveikatos sutrikdymo istoriją pasakojusios klaipėdietės prašymo, pagudravome – J.J.Ungulaitienei paaiškinome, kad pagalbos ieško dėl vizito pas ją nukentėjęs jaunuolis.
Žolininkės reakcija nustebino.
„O žinote, kas jam buvo? Aš jam padariau reiki. Reiki yra kosminė dieviškoji energija. O pas jį kipšelis sėdi. Kipšui reiki nepatiko. Taip ir buvo. Žmogus išėjo, o po dešimt minučių man skambina: „Ką tu man padarei? Kas vyksta?” Aišku, kipšeliui geroji energija, kurią pasiunčiau, nepatiko. Jis sujudo. O tas žmogus atlėkė, akys didžiulės ir rėkia: „Išimk, išimk iš manęs tą kipšą”. Aš jam padėjau. Nuraminau. O tas pagrasino, kad jei jam vėl bus blogai, jis sugrįš, ir sugrįš ne vienas. Tas kipšas dabar ilgai jam ramybės neduos, blaškysis, bet aš niekuo dėta. Dabar reikia tą velnią išvaryti”, – apstulbino savo teorija žolininkė.
Išvarinėja ir velnius?
Iš šio sutapimo paaiškėjo, kad tikriausiai dar ne vienas „gydęsis” žmogus turėjo nusiskundimų.
Žolininkės nė kiek nesujaudino, kad buvusiam jos klientui šiuo metu prastai klojasi.
„Po mano procedūrų nesusitvarko tik tie, kurie yra apsėsti velnio. O velnius aš irgi išvarinėju, – ramiu tonu žurnalistams aiškino moteris. – Aš irgi užsiiminėju egzorcizmu. Yra buvę, kad dvi tris valandas tenka kovoti. Ir drasko, ir laužo žmogų, ir krenta. Viena dvylikos metų mergaitė sudraskė, subraižė mane stipriai. Aišku, bažnyčia mano, kad tik kunigai egzorcistais gali būti, tačiau ir aš galiu. Tam ir mokiausi, kaip atskirti baltąją ir juodąją magiją, kad žinočiau, kaip kovoti su juoda energija”, – tikino žolininkė.
Į klausimą, ką patarti dabar sergančiam jaunuoliui, ekstrasensė atsakė dar painiau.
„Jam patarkite taip. Tegu jis ateina, jeigu aš jam pakenkiau. Atitaisysiu, išvarysiu tą demoną, – tikino moteris. – Maldomis, švęstu vandeniu, šventinimais tikrai jam padėsiu. Jei manęs taip labai bijo, tegu kreipiasi į bažnyčios egzorcistą. Velnią ne aš jam įvariau, jis pats jį turėjo”, – aiškino ji.
Žolininkė tikino, kad iki šiol nė vienas jos klientas nėra turėjęs problemų dėl jos gydymo.
„Jei būčiau juodoji magė, mane jau seniai čia būtų „užbraklinę”. Kaip matote, „neužbraklino”, – teisinosi šarlatanė.
„neturiu energijos, negaliu nei valgyti, nei miegoti, NEI VERKTI.” ir
” ašarų netramdė klaipėdietė.”
Tai kaip, ji gali ar negali verkti?
Toli gražu iki žurnalistinio tyrimo, o „iš lempos” ir aš taip moku parašyti.