Galima buvo laukti, kad Rugsėjo 1-oji aukštosiose mokyklose šiemet bus paženklinta reformų preliudijų ženklu. Pagal pradinius Prezidento siūlymus aukštojo mokslo ir studijų sistemos pokyčiai turėjo prasidėti šiemet. Tai lyg ir turėjo reikšti, kad rugsėjo pirmąją turėtų būti aiškūs konceptualūs sprendimai, ar ir kas bus keičiama, o dabartiniai abiturientai žinotų bent jau tai, ko laukti kitą vasarą ir po jos.
Tačiau viskas vyksta kitaip. Rugsėjo pradžia: atliktų darbų dėl daug diskutuotos aukštojo mokslo reformos štilis. Tiesa, Švietimo ir mokslo ministrė, kaip teigia Prezidento spaudos tarnyba, informavo „apie parengtas įstatymo pataisas, reformos strategiją, paskolų sistemą”, tačiau viešumoje to kol kas nematyti ir reformos eiga kol kas neaiški. Švietimo ir mokslo ministerijos puslapyje randame pranešimus apie naują Statybininkų rengimo centro bendrabutį, bei žinutes apie sveikinimus, apsilankymus ir panašius iškilmingus gestus mokslo metų pradžios proga. Apie reformos gaires žinių nėra.
Ar tik nebus taip, kad pavasarį pašnekėta, baubais pagąsdinta, o niekas nebus keičiama? Nebent tai, kad kažkam, kas labiau nusipelnė, kitais metais bus paskirta daugiau finansavimo, bus „sustiprinta” kokybės kontrolė ir dar giliau brendama reguliuojant ir administraciškai tikrinant, kur gera kokybė, o kur ne.
Tačiau apie reformas kalba tie, kam iš tikrųjų labiausiai rūpi, kad būtų geriau. Lietuvos studentų sąjunga paskelbė savo poziciją dėl reformų, kurioje, be kita ko, pasiūlė atsisakyti vakarinių bei neakivaizdinių studijų ir jas pakeisti dalinių studijų modeliu. Siūlymas vertas dėmesio. Kaip ir kiti siūlymai. Tačiau apsistosiu tik ties pastaruoju. Nebūdamas studijų vadybininku nekomentuosiu, kiek tai atneštų arba neatneštų naudos konkrečiai, bet trumpai atsakysiu į porą svarbiausių susijusių klausimų iš valstybės politikos studijų srityje.
Pirma, kas nuo to pasikeis? Jei studijų sistema netikusi, ar tikrai ji taps geresnė po šios pertvarkos – neakivaizdinių ir vakarinių studijų pervadinimo? Juk siūlomos dalinės studijos gali vykti pagal lygiai tokį pat formatą kaip ir šiandieninės vakarinės ir neakivaizdinės. Taigi, gal vis tik ne pačiose neakivaizdinėse ir vakarinėse studijose, o kažkur kitur problema pakasta… Ne pavadinimas puošia studijas, o studijos pavadinimą.
Antra, jei tai siūlo studentai – kodėl to neįgyvendina aukštosios mokyklos? Juk aukštosios mokyklos lyg ir turėtų daryti taip, kad studijos atitiktų studentų interesus (jei ne vardan studentų, tai vardan ko tada egzistuoja studijų veikla aukštosiose mokyklose?..).
Galimi atsakymo variantai:
(1) aukštosios mokyklos nenori atsižvelgti į studentų reikalavimus,
(2) aukštosios mokyklos nesugeba atsižvelgti į studentų reikalavimus,
(3) aukštosios mokyklos negali atsižvelgti į studentų reikalavimus,
(4) studentų reikalavimai yra nepagrįsti ar neatspindi daugumos studentų nuomonės ir į juos atsižvelgti būtų neprotinga.
Gali būti, kad kai kas iš reikalavimų ir siūlymų tikrai yra nepagrįsta, tačiau pirmieji trys scenarijai yra bent jau ne mažiau tikėtini:
(1) studentai nėra tokie patys aukštųjų mokyklų klientai, kaip tai yra kitose, rinkos srityse, ir kaip tai yra daugumoje privačių aukštųjų mokyklų (tad natūralu, kad aukštosios mokyklos dėl studentų be reikalo ir nesivargina);
(2) aukštųjų mokyklų valdymas yra „ne aukštumoje”: nestinga baimės dėl savo kėdės, nenoro įsileisti konkurenciją, nesugebėjimo ūkiškai tvarkytis, o bet kokie pokyčiai tuomet faktiškai neįmanomi (tad natūralu, kad net bandant kaip geriau, gresia padaryti „kaip visada”);
(3) teisės aktai, administracinė kokybės kontrolė ir visos veiklos priežiūra neretai neleidžia aukštosioms mokykloms priimti tinkamų sprendimų (todėl net norui ir gebėjimams esant galva sienos juk mušti neverta).
Tad jeigu jau ieškome kur yra problemų šaknys, Lietuvos studentų sąjunga neturėtų kritikuoti (kaip kad daro šiandien), kad universitetai pelnosi iš „vakariniokų” ir neakivaizdininkų. Pastariesiems aukštosios mokyklos neretai ir „pataikauja” daug daugiau, o už jų suneštą „pelną” šis tas atitenka ir dieninių studijų reikmėms. Nederėtų kritikuoti ir to, kad reformų siūlymai nukreipti labiausiai į finansavimo ir valdymo reformą, nes galiausiai būtent tai yra kliūtys, dėl ko studentų klausimai lieka neišgirsti, o siūlymai – neįgyvendinti.