Dea Loher (g. 1964 m.) yra viena garsiausių jaunosios kartos vokiečių dramaturgų. Jos pjesės statomos ne tik vokiškai kalbančių šalių teatruose, bet ir Prancūzijoje, Lenkijoje, Graikijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Slovakijoje, Argentinoje, Turkijoje, Rumunijoje, Čečėnijoje, Bosnijoje, Urugvajuje, Latvijoje. Dea Loher gimė 1964 m. Bavarijos mieste Traunšteine, studijavo germanistiką ir filosofiją Miunchene. Po to kelis metus praleido Brazilijoje, o grįžusi į Vokietiją studijavo dramaturgiją Berlyno menų aukštojoje mokykloje. Nuo 1989 m. ji gyvena Berlyne ir yra laisva rašytoja. Pirmoji Dea Loher pjesė „Olgos erdvė” (Olgas Raum) buvo pastatyta 1992 m. Nuo to laiko autorė beveik kasmet parašo po pjesę, jos kūryboje rafinuotai susipina geidulingumas ir klasta, juokas ir mirtis. Dea Loher yra gavusi daugybę apdovanojimų: 1990 m. Hamburgo „Volksbuehne” teatro ir 1992 m. Londono Karališkojo teatro premijas geriausiam dramaturgui, 1993 m. Goethe’s instituto J. W. Goethe’s ir Frankfu rto rašytojų fondo premijas, 1995 m. Badeno Viurtembergo žemės F. Schillerio skatinamąją premiją, 1997 m. Jenos miesto merijos skiriamą Jakobo Michaelio Reinholdo Lenzo premiją ir Hanoverio miesto Gerrito Engelke’s premiją už visą draminę kūrybą. Dvejus metus iš eilės, 1993 ir 1994 m., vokiško teatro žurnalo „Theater heute” vykdomose Vokietijos teatro kritikų metinėse apklausose Dea Loher buvo pripažinta geriausia jaunosios kartos dramaturge.
Žymiausios Dea Loher pjesės: „Adamas Geistas” (Adam Geist, premjera 1998 m.), „Manheteno Medėja” (Manhattan Medea, premjera 1999 m.), „Klaros santykiai” (Klaras Verhaeltnisse, premjera 2000 m.), „Nekalti” (Unschuld, 2003 m.)
„Klaros santykiai”
Nieko nėra aiškaus ir patikimo iš pažiūros saugiame eilinio miestiečio gyvenime, nepaguodžia ir 17 šios pjesės scenų, nors dialogus retsykiais nuspalvina švelnus ir subtilus humoras. Dea Loher pjesė išskirtinė tuo, kad autorė netalpina savo personažų į ekstremalias situacijas, tokias kaip kankinimas, incestas, žmogžudystė. Ji atskleidžia dramatišką krytį, žlugimą kaip kasdienę patirtį žmogaus, kuris izoliuojamas gana „normalios” egoistiškos visuomenės. Cornelia Niedermeier
Klara apdovanota vaiko jautrumu. Vaiko, kuris giliai tiki savo gyvenimo išskirtinumu. Tiki, kad gyvenimas yra brangenybė, su kuria reikia elgtis kažkaip neįprastai, kažkaip ypatingai. Ji atsiduoda kažkam, ką per repeticijas vadinau „karališku poreikiu”. Vaikiškose pasakose nuolat girdime: jei turėsi burtų lazdelę, galėsi pasiversti, kuo užsigeidęs. Nuveiksi didžių darbų, nugalėsi slibiną, išgelbėsi žmoniją. Čia užkoduotas archetipas – žmogaus dvasinė misija. Šį „karališką poreikį” tėvai karta iš kartos perduoda savo vaikams. Krystian Lupa
„Nekalti”
„Atgaline data bandome rasti paaiškinimus dalykams, kurie dedasi aplink mus, savo gyvenimams, atsitikimams, įvykusiems pasaulyje, tikėdami, kad jeigu sugebėsime iš anksto pritaikyti visuotinai priimtas taisykles, mes galėsime paveikti ateitį. Bet šie priežastiniai ryšiai išryškėja tik retrospektyviai ir niekas – nei mes, nei Dievas, nei pati gamta – nežino, kas mums atsitiks. Mes tik galime mesti kauliuką.” – Dear Loher
Penktadienis, Birželio 3 d.
12 val. „Meno forte” Dea Loher pokalbis su dramaturgais apie vidinio monologo techniką.
19 val. „Menų spaustuvėje” Pjesės „Klaros santykiai” skaitymas, rež. Agnius Jankevičius.
Šeštadienis, Birželio 4 d.
11 val. „Meno forte” Dea Loher pokalbis su žiūrovais, režisieriais ir aktoriais.
19 val. „Menų spaustuvėje” Pjesės „Nekalti” skaitymas, rež. Gintaras Varnas.