Iki nemirtingumo – tik vienas žingsnis

Žmogaus nemirtingumas gali tapti realybe jau po 10-20 metų. Ką reikės dėl to atlikti? Ogi nieko! Tik perrašyti jūsų smegenų turinį į mikro-kompiuterį.

Tokios fantazijos idėjos – ne kokio nors pamišėlio svaičiojimas. Jų autorius – Nju-Džersio technologijos universiteto profesorius, JAV karinės oro bazės vyr. mokslinis bendradarbis, Pentagono patarėjas Aleksandras Bolonkinas.

Perėjimas į nemirtingumą pradžioje kainuos keletą milijonų dolerių, todėl tuo galės pasinaudoti tik labai turtingi žmonės: žymūs valstybės veikėjai, įžymybės. Bet dar po 10-20 metų, maždaug apie 2025 – 2035-uosius tokio žmogaus-ekvivalentinio kompiuterio – čipo (ŽEK) sukūrimo kaina nukris iki kelių tūkstančių dolerių, ir nemirtingumas taps realybe daugumai išsivysčiusių šalių gyventojų. O dar po 10-15 metų tai bus prieinama kiekvienam Žemės gyventojui, – sako profesorius A.Bolonkinas, – aš tvirtinau ir toliau tvirtinsiu, jog gamtos egzistavimo tikslas – dirbtinio Proto, kuris valdys visą pasaulį ir ims kurti naujas, nežemiškas civilizacijas, sukūrimas.

Kas yra dvasia? Jos niekas nematė. Niekas nejautė. Dvasia – tai tik žinių kompleksas, gyvenimo patirtis ir tos programos, kurios įdėtos į žmogų. Jei mes visa tai sugebėsime perrašyti kitam nešėjui, tai tuo pačiu perduosime jam ir dvasią (sielą). Tokiu būdu žmogus ir taps nemirtingu. Ar reikia šito bijoti ?

Įsivaizduokime ligų nukamuotą, jaučiantį savo galą senioką. Kiek jis begyventų ir koks laimingas bebūtų jo gyvenimas, artėjant mirčiai jis visvien dar nori pagyventi, pamatyti, kas pasaulyje bus toliau. Jis su džiaugsmu sutiks pakeisti bet kurį savo susidėvėjusį organą dirbtiniu, kuris, kaip taisyklė (juolab ateityje) veiks ilgiau ir patikimiau už nuosavą – biologinį. Jau dabar sukurta (nors dar ir netobuli) dirbtinė širdis, inkstai, mechaninės galūnės, prietaisai, perduodantys maitinančius skiedinius tiesiai į kraują.

Elektroninis „žmogus” be savo nemirtingumo turės dar ir kur kas didesnes galimybes nei biologinis žmogus. Jam nereikės maisto, vandens, oro, jis bus mažai priklausomas nuo išorinių sąlygų (temperatūros, drėgmės, radiacijos ir t.t.). Tam, kad funkcionuotų elektroninio „žmogaus” smegenys, užteks nedidelio elemento su radioktyviais izotopais. Kas laukia žmonijos ?

Keletas dešimčių, gal šimtų biologinių žmonių, kaip ir gyvūnijos, augmenijos atstovų bus saugomi zooparkuose arba nedideliuose rezervatuose. Keli šimtai; geriausiu atveju keli tūkstančiai valdančiųjų – elitas atstovų, žymių mokslininkų, specialistų ar didelių turtuolių prieš fizinę mirtį bus „perrašyti” ir taps elektroninėmis nemirtingomis būtybėmis. Eiliniams žmogeliams to tikėtis būtų naivu dėl paprastos priežasties: jokių žinių, naudingų elektroniniam „žmogui” jie duoti negalės, nes neturės, o ir tam lėšų (ypač pradžioje šio proceso) jie neturės.

Su biologiniu pasauliu ir žmogumi elektroninės būtybės elgsis taip, kaip dabar elgiamės mes su mažesnio proto bei išsivystymo būtybėmis. Ir beviltiška tikėtis mums, kaip „protingoms” būtybėms, kokio nors pasigailėjimo. Mes „protingi” tik mūsų pačių požiūriu, mūsų žinių ir biologinių formų ribose.”

Tačiau dėl viso to, profesoriaus Bolonkino nuomone, neverta pulti į isteriją. Žmonija įvykdė savo istorinę misiją, davusi pradžią aukštesnei, elektroninei civilizacijai, priartėjo prie savo pabaigos. Iš istorinės scenos ji turi pasitraukti. Nueiti garbingai, nesikabindama į išlikimą ir nedarydama visokių galimų kliūčių naujosios, elektroninės visuomenės atėjimui.

„Nors dabar teologai, dvasininkai ar tiesiog netoliaregiai filosofai įnirtingai atmetinėja nemirtingumo idėją, aš įsitikinęs, jog, kuomet ateis jų mirties valanda, jie norės atiduoti visą savo turtą, kad tik būtų pratęstas jų gyvenimas. Nes pats didžiausias kiekvieno individo turtas – tai jo gyvenimas, ir pratęsti jį kiek galima ilgiau – pats didžiausias žmogaus troškimas,” – sako profesorius.

Vetusta Prišmantienė