Ginkluota apsauga. Užminuoti laukai. Slaptas interviu su modžahedų vadu. Skriejančios kulkos. Besišypsantys svetingi žmonės. Tai – akimirkos iš LNK laidos „Nepriklausoma paieškų tarnyba” vedėjos Palmiros Galkontaitės ir operatoriaus Gintaro Verbicko komandiruotės po karo siaubiamą Afganistaną.
Su palyda
Idėja nuvykti į Afganistaną Palmirai kilo, kai ji susipažino su Rabani Rahmatu, kuris prieš 11 metų iš savo gimtojo Afganistano pabėgo nuo talibų režimo. Kaip ir dauguma pabėgėlių, taikė į Vakarų Europą, bet buvo sučiuptas kaip nelegalas Lietuvoje ir čia pasiliko. Rabani Lietuvą vadina antrąja savo gimtine – jis čia sukūrė šeimą ir turi mėgstamą darbą valstybės tarnyboje. Pradžia nebuvo lengva – afganistanietis už sienos pažeidimus sėdėjo užsieniečių registravimo centre, pirmąjį laišką tėvams parašė po pusantrų metų. Kaip prisipažino tėvai, jie vargiai galėjo tą netikėtą laišką perskaityti – po kiekvienos eilutės gerklę užgniauždavo rauda. Motina nebetikėjo, kad sūnus dar gyvas…
Vienuolika metų Rabani su savo tėvais Afganistane bendrauja tik laiškais, savo giminaičius mato tik nuotraukose. „Kai išgirdau Rabani istoriją, pamaniau, kaip būtų smagu jį parvežti į Afganistaną pas tėvus ir nufilmuoti šią jaudinančią istoriją. Kažin, ar taip ir būtų atsitikę, jei ne Ostankino televizijos laidos „Lauk manęs” pasiūlymas. Sužinoję apie mano ketinimus vykti į Afganistaną, jie paprašė nufilmuoti dar dvi be galo įdomias istorijas. Šios paieškos laidos kūrėjų buvo beveik palaidotos, mat rusams šiuo metu ypatingai sudėtinga patekti į Afganistaną”, – pasakojo Palmira.
Cinkuotų karstų istorijos
Rusijos laida paprašė „Nepriklausomos paieškų tarnybos” surasti du per karą Afganistane pradingusius sovietų kareivius. Uzbekijoje gyvenanti motina ieško sūnaus Džuros, kurio kūnas buvo pargabentas cinkuotame karste. Tačiau vėliau motina gavo žinių, kad jos sūnus sveikas ir gyvas, sukūręs šeimą, gyvena Afganistane. Ji pareikalavo ekshumacijos, bet kapo duobėje karsto jau nebebuvo. Kalbama, kad tokiais būdais – cinkuotais karstais, kurių nebuvo galima atidaryti – rusų kariai iš Afganistano į sovietų sąjungą vežė kontrabandą – brangenybes, ginklus.
Kita istorija – iš Uralo. Urale gyvenanti moteris nepraranda vilties pamatyti savo sūnų Vasilijų, kuris, kaip prieš 20 metų pranešė iš sovietų armijos, Afganistano karo metu perėjo į priešų, modžahedų, pusę, priėmė jų tikėjimą, atsižadėjo tėvynės ir gyvena Parvano provincijoje, Daraja Chazar kišlake.
Vyko kaip turistai
Iš pradžių „Nepriklausoma paieškų tarnyba” į šį pavojingą kraštą ketino skristi su Lietuvos kariuomene, ten vykdančia misiją. Tačiau paaiškėjo, kad toks būdas, nors ir saugus, labai nepatogus. „Reikia grįžti po kelių dienų, išvažiuoti iš Kabulo draudžiama, o į kelionę atgal reikia susiruošti per pusvalandį, nes saugumo dėlei skrydžio laikas laikomas paslaptyje. Todėl mes vykome kaip turistai, lydimi Rabani, be kurio ryšių ir dari kalbos, jei ir nebūtume pražuvę, tikrai nebūtume tiek padarę”.
Į svečius pas modžahedus
Rabani giminės broliai ir seserys laidos grupę lydėjo visur, kur tik reikia, ir rūpinosi viskuo, ko tik prireiktų. „Jie buvo mūsų stogas, užnugaris ir stūmokliai. Jie vežė mus tik jiems vieniems žinomais keliais. Pavyzdžiui, jie sugebėjo mus atvežti tiesiai į oro uosto išskridimo salę, apeidami gal penkis patikrinimus. Tai rodė, kad jie turi labai gerų ryšių”.
Istorijoje apie pas priešus pabėgusį rusų kareivį laidos kūrybinei grupei reikėjo pačių modžahedų pagalbos. „Manoma, kad per karą į jų pusę perėjo vos 11 rusų kareivių, todėl kažkas juos visus tikrai turi atsiminti. Aišku, viską žinotų legendinis modžahedų vadas Achmadšachas Masudas, tačiau jis yra žuvęs. Rabani giminės mums suorganizavo interviu su Masudo dešiniąja ranka Abdul Šukur. Tai – neįtikėtina sėkmė. „Apie tai, kur vyko interviu, galiu pasakyti – kažkur Kabule. Buvome tiek vežiojami, kad jokiu būdu negalėčiau net pasakyti, kokiame rajone, ar kurioje miesto dalyje vyko pokalbis. Filmuoti kelią iki Šukur namų buvo griežtai draudžiama. Pokalbis nuo planuoto pusvalandžio išsiplėtė iki valandos, modžahedų vadas mus vaišino melionais, vynuogėmis, riešutais, vandeniu, žaliąja arbata. Rodėme jam pražuvusio ruso nuotraukas. Abdul Šukur jį atpažino…”, – pasakojo P. Galkontaitė.
Tarp minų
Palmirą sužavėjo Afganistano kontrastai. „Viename Kabulo rajone mėgaujiesi nuostabaus skonio arbūzais, melionais, skanauti gatvėje kepamus čeburekus su bulvių košės ir trintų špinatų įdaru ir galvoji, kad čia vyksta paprastas didmiesčio gyvenimas. Bet staiga visame mieste dingsta elektra ir per radiją skelbia, kad kitame Kabulo vyko susišaudymas ir žuvo žmonės”, – prisimena žurnalistė.
Pandšero slėnyje „Nepriklausomos paieškų tarnybos” operatorius Gintaras Verbickas pasišovė nufilmuoti laukuose nuo karo likusius susprogdintus tankus ir kitą karo techniką. Vietiniai apstulbo, kai Gintaras pasileido bėgti per lauką link pabūklų. Pasirodo, kad laukai dar neišminuoti.
„Aš jam rėkiu per visus laukus, kad grįžtų, kad pavojinga, o Gintaras negirdi, nes vėjas mano žodžius neša į kitą pusę, – pavojingas minutes prisimena Palmira. – Paskui jis grįžta šlaput šlaputėlis ir pasakoja istoriją iš savo taško”.
„Einu, žiūriu, prieš mane –sudėlioti trys akmenukai, kurių vienas nudažytas raudonai. Kažkur iš pasąmonės išlenda mintis, kad taip žymimos minos. Apima baimė. Suprantu, kad galiu nebegrįžti. Milžinišku greičiu galvoje atgyja žinios, gautos tarnaujant kariuomenėje – kaip reikia elgtis minų lauke, kaip eiti, kad būtų kuo mažesnė tikimybė ant jos užlipti”, – prisimena G. Verbickas.
Dabar, kai jau viskas baigėsi laimingai, Palmira spėja pašmaikštauti. „Gerai, kad jis tarnavo kariuomenėje. Aš kaip tik būčiau tuos akmenukus paspardžiusi ir tą raudoną pasiėmusi – kaip suvenyrą”, – prisiminusi pavojingą komandiruotę šypsosi žurnalistė.
Istorijos iš Afganistano – nuo spalio mėnesio „Nepriklausomoje paieškų tarnyboje” per LNK.