Moteriškas žvilgsnis: nuo mačo iki „metroseksualo”

Mūsų dienomis vyrai visaip raginami išreikšti savo „moteriškąjį pradą”.

Nors ne visi vyrai aklai paklūsta feministiniams reikalavimams, kad ir kokį vaidmenį jie vaidintų – draugo, tėvo ar piliečio, juos jau ima ištikti socialinio identiškumo krizė. Neigiamos šios krizės pasekmės gana didelės: išnyksta geismas, atsisakoma paklusti nustatytoms taisyklėms, formuojama „motiniška” visuomenė.

Pirmiausiai apie išnykusį geismą. Šiuolaikinėse porose vyrai įgyja vis daugiau moteriškų savybių. Tada prarandamas įvaizdis kažko Kitokio, puikaus, atsiranda stygiaus jausmas, kuris ir sudaro geismo pagrindą. O jo simbolis Erosas – Penijos (Poreikio) ir Poroso (Turto) sūnus. Šiame mite labai ryški Eroso prigimtis: turtas ir pasaulio tuštybė, didingumas ir skurdas. Jeigu norime pajusti visą geismo pilnatvę, turime priimti nerimastingą Kitokio nepanašumą.

Antroji vyrų feminizacijos pasekmė – atsisakoma nustatytų taisyklių. Ši tendencija labai išryškėja mūsų vaikuose, kurie tampa vis žiauresni. Apribojimai išnyksta tose šeimose, kur tėvas priverstas pakeisti motiną – tai tas pats, kaip motinos pieną pakeisti sterilizuotu. Bet juk žmogus, kaip ir taškas geometrinėje erdvėje, turi savo koordinačių ašis: seksualinį identiškumą ir šeimyninį paveldimumą, kuriuos suteikia dvi skirtingos būtybės – tėvas ir motina. O tėvai, tampantys motinomis, nebeatlieka savo pagrindinių funkcijų: būti pavyzdys sūnums, dukterų dievinimo objektas, biologinis motinos troškimų objektas ir pagaliau simbolinis tvarkos sergėtojas.

„Motiniška” visuomenė, trečioji pasekmė, apibūdinama tuo, kad valstybė po truputį atsisako savo pradinės funkcijos – valdymo nenutolstant nuo piliečių, greitosios pagalbos ir globos. Tai valstybė, kuri iškart reaguoja į mūsų poreikius, net jeigu vėliau jai teks paneigti savo pačios žodžius. Tėvišką „ne” pakeičia motiniškas „taip, bet…”. Taip demokratija nusirita iki populistinių samprotavimų. Tačiau politikas, norėdamas pasakyti „ne”, kad atsispirtų įvairiems protrūkiams, turės susitaikyti su nemeile. Motina negali taip elgtis, bet tėvui teks… iš pareigos jausmo.

Įmonėse taip pat klesti feminizmas. Gerai, kad pagaliau prisiminėme bendražmogiškąsias vertybes, bet neturime pamiršti ir to, jog kartais būtina veikti ryžtingai. Štai du pavyzdžiai. Įmonės vadovas nebeturi „spręsti”, jam reikia „išspręsti”, teisingai pasirinkti. Teisėjas, lotyniškai arbitras, – žaidimo liudininkas. Ši pozicija labiau motiniška nei to, kuris priima sprendimus. Juk ne veltui sakoma – „pasakė, kaip nukirto!” Vadinasi, jis nėra atsakingas prieš įstatymą, kaip lotynai, o labiau „vairuoja”, kaip graikai, iš kurių kalbos ir kilęs žodis „pilotas”. Taigi net etimologija ragina ateiti į sveiką protą!

O sveikas protas yra tai, kad mes, moterys, pagaliau atsisakytume įnirtingo siekio visais atžvilgiais būti panašioms į vyrus, kad pagrįstas lyčių lygybės reikalavimas netaptų nenaudingu ir aklu sekimu. Taip, vyras ir moteris yra lygūs. Ne, vyras ir moteris nepanašūs. Pagaliau reikia pasirinkti protingą vidurkį tarp karingų bobų ir paklusnių vyrų troškimų vykdytojų, tarp mačo ir „metroseksualų”: tegul tai būna tiesiog vyras ir moteris. Bet tai nėra paprasta! Šis kelias reikalauja asmeninio vyriškumo, toks išsigelbėjimas negali būti kolektyvinis. Vyriškumas reikalingas tam, kad kiekvienas susitaikytų su savo lytiniu identiškumu, nebandydamas pasukti lengvu kito žmogaus kaltinimo ar perdarymo keliu.

Ką mes, moterys, darytume, jeigu vyrai verstų mus parodyti savo „vyriškąjį pradą”? Tad įsidrąsinkime ir feministines problemas pakelkime į tą lygį, kuris jiems tikrai tinka: jas turi svarstyti suaugę vyrai ir moterys, kurie susitaikė su savimi, gerbia, domisi ir trokšta vienas kito. Tai turi būti kūrybiška diskusija, o vyriškus, moterį aukštinančius žodžius turi lydėti atitinkamas elgesys su ja. Lygiavertis elgesys, kuris vienodai tolimas beprasmiškai vyrų feminizacijai ir senai bendravimo schemai, netaikomai šiuolaikiškoje visuomenėje. Šiandien tai – būtinas ir gyvybiškai svarbus „stabilios” civilizacijos pasirinkimas.