Lietuvos sportinio ėjimo čempionas Donatas Škarnulis sekmadienį pasibaigusiose pasaulio lengvosios atletikos pirmenybėse 50 km distanciją įveikė dvyliktas. Puikus pasirodymas ėjiko, kuris tik dvejus metus rimtai sportavęs debiutavo tokio lygio varžybose ir pusę šimto kilometrų sparčiai nužingsniavo skaudama koja.
29-erių D.Škarnulio pasiektas rezultatas Osakoje – 3.59:48. Tai aukščiausia per Lietuvos sporto istoriją vyrų ėjikų užimta vieta pasaulio lengvosios atletikos čempionatuose (iki šiol geriausiai buvo pasirodęs Gintaras Andriuškevičius – 2001 metų pasaulio pirmenybėse Kanados Edmontono mieste jis 20 km distanciją įveikė dvidešimtas).
Puikūs rezultatai
Planetos pirmenybėse po 5 km ėjimo Donatas buvo 23-ias (24:40), po 10 km – 24-as (48:40), po 15 km – 23-ias (1.12:29), po 20 km – 25-as (1:36:02), po 25 km – 21-as (1.59:18), po 30 km – 16-as (2.22:23), po 35 km – 14-as (2.45:24), po 40 km – 12-as (3.08:51), po 45 km 10-as (3.33:37). Iš 54 dalyvių finišą pasiekė 31: 9 buvo diskvalifikuoti, 14 pasitraukė iš distancijos.
Šių metų kovo mėnesį Slovakijoje vykusiose tarptautinėse varžybose „Dudinska patdesiatka” Donatas užėmė trečiąją vietą (3.54:23) ir pasiekė antrą rezultatą per visą Lietuvos sportinio ėjimo istoriją. Lietuvos rekordas priklauso Kęstučiui Jezepčikui, kuris 1991 m. rugsėjo 28 d. 50 km nužingsniavo per 3.51:39.
Kaip jau rašėme, Donatas turi brolį dvynį Darių, kuris taip pat yra geras ėjikas. Spalio 21 dieną jiedu švęs trisdešimtąjį gimtadienį.
Iš Japonijos į Lietuvą grįžusį Donatą, kaip ir tikėtasi, sostinės oro uoste pasitiko brolis su draugais. Ir tik tuomet pasaulio pirmenybių debiutantas „Lietuvos žinioms” atskleidė, jog buvo tarp keturių Lietuvos sportininkų, kurie varžybose dalyvavo patyrę traumas.
Gydytojas pastatė ant kojų
– Tad kas atsitiko jūsų kojai?
– Vladivostoke su Rusijos rinktine treniravausi stovykloje. Ten atvykau iš stovyklos Kirgizijoje. Vladivostoke jau ketvirtą treniruočių dieną pajutau kojos skausmą. O kitą dieną dėl skausmo teko nutraukti treniruotes. Po kurio laiko kojos būklė pagerėjo,
pabandžiau treniruotis didesniu krūviu, ir tai iškart pajutau.
Kai iš Vladivostoko atskridome į Osaką, koja buvo sutinusi. Skaudėjo, ėjau šlubuodamas. Į viešbutį atėjęs rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas pasakė, jog optimistinių naujienų nėra. Man juk reikėjo priprasti ir prie Japonijos klimato, o treniruotis negalėjau. Šiaip ne taip sugebėdavau tik iki parduotuvės šlubuodamas nueiti. Su broliu telefonu beveik pusvalandį kalbėjausi – verkiau jam į ragelį, sakiau, kad negalėsiu dalyvauti pasaulio čempionate…
Labai daug padėjo mūsų gydytojas. Iš jo akių kaskart mačiau, kad jis pastatys mane ant kojų. Tada broliui elektroninį laišką parašiau – 99 procentai, jog startuosiu.
Planavo patekti į dešimtuką
– Kaip jautėtės trasoje?
– Nuo trečio kilometro pradėjo skaudėti koją. Nutarėme apsieiti be skausmo malšinamųjų, nes tai galėjo turėti įvairių pasekmių. Kai pasiekiau finišą, vaikščiojau šlubuodamas. Dabar, jei parodyčiau jums koją, pamatytumėte, kokia ji sutinusi. Sausgyslės makšties uždegimas.
– Ką veikėte iškart po finišo?
– Su treneriu ramiai grįžome į viešbutį, iki vakaro vyko ledų procedūros, paskui uždėjome kompresą. Vėliau gydytojas D.Barkauskas davė šiokių tokių preparatų, nes laukė sunki kelionė lėktuvu į Lietuvą. Atskridę į Šanchajų laukėme šešias valandas. Iki Frankfurto skridome dvylika valandų, ten laukėme dar devynias valandas.
– Nepaisant visų nesėkmių jūsų debiutas pasaulio čempionate – išties įspūdingas.
– Įspūdingas. Buvau labai gerai pasirengęs čempionatui. Gaila, kad tiek daug dirbta, o skaudama koja viską sugriovė. Kirgizijos kalnuose tris savaites treniravausi, dvi savaites – Vladivostoke su Rusijos rinktine. Jaučiau, kad esu gerai pasirengęs.
– Jei ne kojos skausmas, vieta, be abejo, būtų aukštesnė?
– Manau, į dešimtuką būčiau patekęs. Padariau ir taktinių klaidų – gal per drąsiai pradėjau varžybas. Bet su treneriu buvome viską apsvarstę: jei per keturias valandas įveikiu distanciją, galiu užimti 10-12 vietas. Taip ir buvo.
– Treneriai pagyrė už tokį rezultatą?
– Taip. Mano treneriai – Kastytis Pavilonis ir Juzefas Romankovas.
Dalyvaus Lietuvos čempionate
– Kokie jūsų geriausi rezultatai iki pasaulio čempionato?
– Nesu dalyvavęs tokio lygio varžybose. Dalyvavau tik tarptautinėse varžybose. Kovo mėnesį Slovakijos mieste Dudincuose vykusiose tarptautinėse sportinio ėjimo varžybose „Dudinska patdesiatka” užėmiau trečiąją vietą (3:54:23). Nepaisant blogų oro sąlygų – lietaus ir stipraus priešinio vėjo, – pagerinau asmeninį rekordą ir įvykdžiau pasaulio čempionato ir Pekino olimpiados A normatyvą. O pernai pasaulio taurės varžybose buvau, regis, 35-as.
– Ar toks geras pasirodymas Osakoje reiškia, kad atėjo brandos metas?
– Į sportą grįžau po aštuonerių metų pertraukos. Būdamas studentas palikau sportą, o grįžau 2004-ųjų pabaigoje. Esame metams sudarę rengimosi planą, jį reikės išlaikyti, tik gal teks padidinti intensyvumą ir krūvį.
Dabar reikia išsigydyti koją, o po mėnesio laukia Lietuvos 50 km sportinio ėjimo čempionatas. Dabar esu geros formos, reikia tik atsigauti.
– Kaip vertinate čempionato organizavimą?
– Į Japoniją atvykęs iš Kirgizijos iškart pasijunti kaip kitame amžiuje. Bet per daug neišvydau – ištisai sėdėdavau viešbutyje, o stadioną mačiau tik du kartus. Finišuodamas neturėjau kada dairytis – reikėjo dar visą ratą apeiti. Tik girdėjau, kaip stadionas ūžia. Paskutinius dešimt kilometrų sunkiai įveikiau. Gerai, kad daug kur galėjome atsigaivinti – pyliau ant savęs šaltą vandenį, ledukus kišau už rūbų, nes kūnas labai įkaito.
Jubiliejaus nesureikšmina
– Gal jūsų brolis Darius irgi bandys patekti į Pekino žaidynes?
– Jis bando. Bet turi problemų dėl kelio, be to, ir dėl skrandžio. Mes kartu treniruojamės, ir galiu pasakyti, kad Darius už mane stipresnis. Jam reikia šiek tiek psichologiškai atsigauti.
– Ką veikiate, kai nesportuojate?
– Dirbu valstybės sienos apsaugos tarnyboje, darbas nuo 8 val. ryto iki penktos vakaro. Treniruotis pradedu 17.30 val., o grįžęs namo spėju tik pavalgyti, pažiūrėti žinias, tada padedu galvą – ir užmiegu. Tokia ir diena.
– Spalio 21-ąją su broliu švęsite trisdešimtmetį. Tai bus ypatinga šventė?
– Užsisakysime kavinę ir su draugais pasėdėsime. Esame šešių draugų kompanija, visi su poromis, tad dvylika ir paminėsime tą sukaktį. Pompastikos nemėgstame.
Trenerio komentaras
Donato Škarnulio treneris Kastytis Pavilonis:
– Toks Donato rezultatas manęs nestebina. Dar prieš varžybas viską aptarėme – jei įsiteksime į keturias valandas, turėtume būti dešimtuke. Vienu metu – po 45 kilometrų – jis buvo net devintoje vietoje. Čempionate visi lietuviai pradėjo „verkti”, kad yra traumuoti. Jei ne koja, Osakoje Donatas galėjo būti šeštas-aštuntas. Mes rengėmės planingai. Padirbėję Kirgizijos aukštikalnėse su Rusijos rinktine vykome į Vladivostoką. Iš viso – 130 žmonių. Sąlygos normalios – gyvenome ant jūros kranto. Žinia, viskas greitai pasimiršta, tad reikia darbus pradėti iš naujo. Sporte Donatas – dar labai žalias. Tik dveji metai, kai jis rimtai sportuoja. Be to, jis nėra profesionalas – turi darbą, treniruotis gali tik kartą per dieną.
Lengvaatlečių Lietuvoje mažėja. Dabar pasaulio čempionate dalyvavo tik šeši mūsų sportininkai. Kadaise dalyvavo 12, dar anksčiau – 19. Kas toliau? Viskas laikosi tik dėl entuziazmo. Anekdotinis atvejis: Vilniaus maniežo, kuris tuo metu buvo užimtas, balkone Donatas nužingsniavo 35 kilometrus. Tai rodo, kad jei žmogus turi motyvacijos, jis net tokiomis sąlygomis treniruodamasis gali daug pasiekti.