Šią savaitę (rugsėjo 6 d.) naujai suformuota Valstybinė kultūros paveldo komisija (VKPK) antrą kartą iš savo narių mėgins išsirinkti pirmininką.
Priminsiu, kad birželio mėnesį vykusiame VKPK posėdyje pirmininku buvo išrinktas archeologas Zenonas Baubonis, tačiau jo kandidatūros nepatvirtino (o tai privalu pagal įstatymą) Seimo Kultūros ir švietimo komitetas, atsižvelgdamas į visuomeninių organizacijų reiškiamas abejones dėl šio asmens ankstesnės veiklos ir galimo privačių ir viešų interesų konflikto. Įvykiai po ano VKPK posėdžio byloja, kad kultūros paveldo sritis pamaži tampa savotišku karo lauku. Kariauja investuotojai (už savo pelną, bet paveldo sąskaita), kariauja visuomeninės organizacijos ir pavieniai piliečiai (už paveldą, bet savo sąskaita), pasigirsta vieno kito politiko balsas, galop kultūros paveldo departamentas (KPD) paaukojo plėtros ir statybų verslui trukdžiusį Klaipėdos teritorinio padalinio vadovą Naglį Puteikį.
Įvykių nemažai, tačiau paveldo perspektyvos kol kas lieka miglotos. Esminė problema dabar jau yra ne personalijos, o serganti ir bedantė paveldosaugos sistema. Ar galima sistemą laikyti sveika, jei iš esmės ta pati institucija užsako projektus ir juos kontroliuoja: pats užsakau, pats padarau, pats savo darbą įvertinu. Nuoseklios ir objektyvios paveldo apsaugos kontrolės iš esmės nėra. Besirūpinantieji paveldu turėtų dar prisiminti laikus, kai veikė Kultūros paveldo inspekcija, atsakinga už paveldo objektų kontrolę ir apsaugą. Tuometinės KPI veikla vertinta įvairiai, neretai priešiškai, kaip verslo stabdys, tad verta prisiminti žiupsnelį pastarojo dešimtmečio istorijos.
1987 metais tuometinės Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo buvo įkurta Kultūros paveldo globos taryba, kuriai tuo metu vadovavo Romualdas Ozolas. Vėliau įsteigta Kultūros paveldo inspekcija (KPI) prie Seimo ir Kultūros paveldo apsaugos departamento prie Vyriausybės. 1990-ųjų vasarą įkurta Kultūros paveldo inspekcija veikė gana aktyviai, joje buvo suburtas kompetentingų specialistų kolektyvas. Tačiau užteko KPI vadovui Nagliui Puteikiui pasipriešinti anuometinio prezidento Algirdo Brazausko grandiozinių statybų užmačioms Kuršių nerijoje, ir 1994 metais Seimo LDDP dauguma ypatingos skubos tvarka Kultūros paveldo inspekciją likvidavo. Tikroji šio akto esmė – ne vieno nepatogaus pareigūno pašalinimas, bet veiksmingos paveldo kontrolės sistemos sunaikinimas, nes principinga institucijos laikysena pernelyg trukdė įsibėgėjančiam statybų verslui, kuris – niekam ne paslaptis – labai susijęs su A.Brazausko ir LDDP aplinka.
Šiandien iš esmės neturime jokios nepriklausomos kontrolės institucijos. Kontrolės funkciją atlieka pats Kultūros paveldo departamentas – galima sakyti, kad vienas jo skyrius kontroliuoja kito skyriaus darbą… Todėl dabartinė paveldosaugos sistema yra iš esmės bedantė. Įstatymai lyg ir yra, bet nėra aiškaus mechanizmo, nėra aiškios valstybės pareigūnų atsakomybės – to, kas užtikrintų jų įgyvendinimą. Apie kokią paveldosaugą apskritai galima kalbėti, jei simbolinio dydžio baudas už paveldo naikinimą plėtros bendrovės įskaičiuoja į statybų išlaidas ir toliau sėkmingai naikina paveldo objektus.
Natūralu, kad esant tokiai padėčiai visuomenės žvilgsniai krypsta į VKPK, kuri turėtų būti nepriekaištingo skaidrumo, kompetencijos ir principingumo, nuo nieko nepriklausoma valstybės ekspertė paveldo apsaugos klausimais. Deja, pastaruoju metu į viešumą buvo iškelti faktai (ne be visuomeninių organizacijų iniciatyvos), kad toli gražu ne visi VKPK nariai galėtų pasigirti krištoliniu skaidrumu. Dėl buvusio komisijos pirmininko Jono Glemžos veiklos Vyriausioji tarnybinės etikos komisija šių metų birželį atliko tyrimą ir nustatė, kad J.Glemža „neįvykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 3 dalies bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų”. VTEK turėjo minty, kad J.Glemža rengė Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 metų paveldosauginę dalį ir gavo už tai atlygį iš Vilniaus savivaldybės įmonės „Vilniaus planas”, o VKPK, kaip valstybės ekspertė, šį darbą vertino. Konfliktas – daugiau nei akivaizdus. Bėdų dėl viešų ir privačių interesų derinimo gali turėti ir kiti komisijos nariai, mat dalis jų eina vadovaujamas pareigas įvairiose visuomeninėse organizacijose ar viešose įstaigose, kurių veikla yra tiesiogiai susijusi su kultūros paveldu. Pavyzdžiui, jau minėtas Zenonas Baubonis yra Lietuvos archeologijos draugijos tarybos pirmininkas, Giedrė Filipavičienė ir J.Glemža – ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto biuro nariai. VKPK narys Eugenijus Jovaiša yra Valdovų rūmų paramos fondo valdybos narys, Juozas Algirdas Pilipavičius – Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininko pavaduotojas. Kol kas tik Dalia Klajumienė, tapusi VKPK nare, atsistatydino iš Dailės istorikų draugijos pirmininkės pareigų.
Tai yra žmogiškasis veiksnys. Kitas klausimas, ar komisija turi pakankamai galių ir kokios tos galios turėtų būti. Būtų naivu manyti, kad komisija turėtų prisiimti „cerberio” inspektoriaus vaidmenį, nes VKPK stiprybė – jos ekspertų žodžio svoris, pirmiausia paremtas neabejotina nepriklausomybe ir kompetencija. Priešingu atveju turėsime dar vieną visiems patogią „kišeninę” komisiją, kad valstybinės institucijos, atsakingos už paveldą, galėtų ramiai snūduriuoti, o statybų ir plėtros grandai savo verslui ir pelnui turėtų plačią gatvę ir visuomet žalią šviesą.
Kol nebus išspręsti sisteminiai paveldosaugos klausimai, paveldas ir toliau bus naikinamas, visuomenė ir valstybė skurdinama, o po dešimtmečio pasauliui tikrai tapsime neįdomūs.