„Borno ultimatumas“ – tikri šnipų žaidimai

Bornas – tai savotiškas antiBondas. Visomis prasmėmis. Jis neturi superdaikčiukų, kuriais nemirktelėdamas galėtų sunaikinti priešus. Jis nekeičia moterų kaip kojinių. Neelegantiškas, nedžentelmeniškas ir be ironiškos šypsenėlės. Jis ne medžiotojas, o aplinkybių auka. Žudo ne todėl, kad turėtų licenciją žudyti, o iš būtinybės išgyventi. Kaunasi ne fantastiškai, o realiai, brutaliai, profesionaliai. Tai žudymo mašina, įsprausta į kampą ir neturinti kur trauktis.

Tokį Džeisoną Borną savo knygose aprašė Robert’as Ludlum’as. Pirmoji istorija pasirodė dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Įdomu paminėti, kad rašytojas, skirtingai nuo daugelio šnipų portretų kūrėjų, niekada nedirbo slaptosiose tarnybose. Tuo Bornas artimesnis mums, kaip ir R.Ludlum’as, galintiems tik iš nuogirdų ir nuojautų įsivaizduoti žvalgybų ir slaptųjų agentų pasaulį.

Pirmojo filmo „Bornas: sunaikinta tapatybė“ režisierius Doug’as Liman’as buvo dar kategoriškesnis naujojo kino šnipo atžvilgiu. Atsisakė visų įmanomų pasakų ir neįmanomų misijų. Pateikė scenaristui Tony’iui Gilroy’jui trumpą Robert’o Ludlum’o romanų konspektą ir uždraudė perskaityti knygas nuo pradžios iki galo. Tam, kad gimtų kažkas nepriklausomo ir naujo. Gimė.

Antrasis filmas papuolė į labai savito britų režisieriaus Paul’o Greengrass’o rankas. Dokumentalistas, kuris pagal tikrus faktus sukūrė dvi šokiruojančias dramas „Kruvinasis sekmadienis“ bei „United 93“, į filmą „Bornas: absoliutus pranašumas“ atsinešė firminį savo stilių – judančią kamerą, dinamiškus planus ir supergreito tempo montažą. Pavyko ne viskas, antroji dalis atrodė pasiklydusi tarp efektingo veiksmo filmo ir protingo trilerio.

Todėl prie „Borno ultimatumo“ (kitur šis filmas vadinamas „Bornas: galutinis tikslas“) beveik nėra prasmės kabinėtis. Kaip ir prie Matt’o Damon’o, susigyvenusio su naujojo „action“ veikėjo kailiu. Jis dabar nevengia švaistytis pagyromis Borno trilogijai, kuri įtvirtino jo vienu metu sušlubavusį Holivudo žvaigždės įvaizdį. Tiesos tame daug, juk iš pradžių daugiausiai šansų tapti Bornu turėjo Brad’as Pitt’as. Bet iškeliavo į Tony’io Scott’o juostą „Šnipų žaidimai“ ir perleido savo auksinį šansą Matt ‘ui Damon’ui.

Šiam teko iš peties paplušėti sporto salėje, įvaldant Izraelio specialiųjų būrių ir Filipinų kovų menus. Jų esmė – ne ilgos ir šypseną keliančios kautynės, pasinaudojant viskuo, kas po ranka, o tiksliai aštri kelių mirtinų smūgių kombinacija.

„Borno ultimatumo“ biudžetas didžiausias – 140 milijonų JAV dolerių („Sunaikinta tapatybė“ kainavo 60, o „Absoliutus pranašumas“ – 75 milijonus).

Veiksmas liejasi taip laisvai, kad nebėra laiko atsikvėpti. Miestai keičiasi karusele – Paryžius, Maskva, Madridas, Londonas, Niujorkas. Bornas uraganiškai keičia taktiką – tai persekiojamasis, tai persekiotojas. Ne tik gaudynių ir meistriškai nufilmuotų kautynių epizoduose, bet ir visur, ir visame tvyro neatslūgstanti įtampa, kurios pasigedome daugelyje šios vasaros „blokbasterių“, turinčių milijoninius biudžetus. Yra ir skraidančios mašinos, ir nuo smūgių lakstantys žmonių kūnai. Bet viskas logiškai apskaičiuota ir efektingai realu.

Daugiau nieko nesinori pridurti, reikia pamatyti ir prisiminti, kad geras veiksmo kinas dar nemirė tarp sidabrinių banglentininkų.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kinas su žyma , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.