Pasaulio bokso specialistų dėmesys vis dažniau krypsta į klaipėdietį Mindaugą Kulikauską. Per daugiau nei metus, kuomet Lietuvoje buvo įkurta profesionalaus bokso federacija, 29-erių kovotojas visas septynias kovas laimėjo triuškinančia persvara – nokautais.
Visa tai neliko nepastebėta ir tarp profesionalų. Klaipėdietį, kaip treniruočių partnerį, kvietėsi buvęs pasaulio bokso čempionas rusas Nikolajus Valujevas. Įspūdingų matmenų – 213 cm ūgio ir 145 kg svorio – gigantas, norėjo pasisemti patirties iš kairiarankio M.Kulikausko.
„Man siūlė tikrai įspūdingą pinigų sumą, tačiau atsisakiau. Dabar mano iškelti tikslai – visai kiti. Treniruojuosi pagal visiškai naują metodiką. Nenoriu, kad perprastų mano taktiką. Pats dar norėčiau pakovoti dėl aukštesnių vietų”, – „Klaipėdai” teigė M.Kulikauskas.
Boksavosi su R.Čagajevu
Jis atskleidė, kad ne kartą treniruočių ringe yra pirštines surėmęs su N.Valujеvą įveikusiu 28-erių metų Uzbekistano atstovu Ruslanu Čagajevu (iš 24 net 17 kovų šis boksininkas laimėjo nokautais).
„Nėra jau ten nieko stebuklingo. Galima pasiboksuoti. Viskas įmanoma, reikia tik siekti užsibrėžtų tikslų”, – teigė klaipėdietis.
Kad Mindaugu domisi vairių užsienio šalių treneriai ir boksininkai patvirtino ir profesionalaus bokso federacijos prezidentas Vladas Laurinavičius.
„Vieni už pinigus Mindaugą kviečiasi į treniruotes, nori pasisemti žinių. Kiti prašo, kad atsiųstumėme praėjusią savaitę Palangoje vykusio profesionalaus bokso turnyro įrašą. Jie jau girdėjo, kad klaipėdietis triuškinančia persvara įveikė latvį (tuomet M.Kulikauskas trečiame raunde techniniu nokautu, prakirtęs varžovui antakį, privertė pasiduoti Aleksandrą Borchovskį, – (aut. past.). M.Kulikauskas per metus pasiekė milžinišką progresą, akivaizdžiai į gerąją pusę pasikeitė kovos taktika ir sportinė forma. Jis – Lietuvos bokso viltis”, – neslėpdamas pasitenkinimo pasakojo V.Laurinavičius.
Norėjo išvykti į Angliją
Iš tikrųjų 184 cm, 104 kg sveriančio M.Kulikausko pergalių sąrašas įspūdingas – 2001 metų Lietuvos bokso čempionas, „Bars” turnyro Maskvoje laimėtojas, 5-ajame tarptautiniame turnyre nokautu įveikė bušido rings žvaigždę J.Kočkiną. Daugkartinis tarptautinių turnyrų Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje bokso čempionas ir prizininkas.
Tačiau ypač perspektyvus sportininkas neslėpė, kad pergalių sąrašas galėjo būti ir trumpesnis.
„Prieš dvejus metus buvo kilusi mintis atsisveikinti su profesionaliu boksu. Lietuvoje nebuvo įkurtos profesionalaus bokso federacijos. Tad man nuolat tekdavo gudrauti. Įvairiuose čempionatuose atstovaudavau su latvių, estų ar rusų licencijomis. Aš jau pats jausdavau diskomfortą. Man buvo gėda – savigarba neleido atstovauti kitai šaliai. Jau buvo kilusi mintis išvykti į Angliją ir ten, dirbant eilinį darbą, gauti maždaug tokį patį atlygį. Jau beveik buvau nuleidęs rankas”, – pripažino pašnekovas.
Tačiau V.Laurinavičiaus iniciatyva įkūrus profesionalaus bokso federaciją, atsirado šviesa tunelio gale. „Jau yra stabilumas, perspektyvų. Pagaliau iš kovų galima uždirbti gerus pinigus. Jau jaučiamas ir stimulas. Tiesiog akyse dega ugnis”, – džiaugėsi atletas.
Teisėjų šališkumas
– Boksuojaties beveik pusę savo gyvenimo – net 14 metų. Kokie titulai Jums brangiausi?
– Kai boksavausi už mėgėjus – Lietuvos čempiono titulas, iškovotas 2001 metais. Turėjau važiuoti į Europos ir pasaulio čempionatus, tačiau Lietuvos bokso federacijos vadovai neįvykdė pažadų. Buvo ir pykčių, ir nusivylimų.
– Ką tuomet darėte?
– Vėliau, kaip minėjau, tarp profesionalų atstovavau kitoms šalims. Tai nebuvo malonus gyvenimo periodas. Viskuo turėjau rūpintis pats. Buvau kaip koks „kištukas”. Kokiam nors turnyre paskutinėmis dienomis trūksta kokio kovotojo – kas nors nebegali ar patiria traumą – ir kviečia mane. Gurkšnoji kur nors bare su draugais alų, tau skambina ir strimgalviais leki kautis. Nespėji nei išnagrinėti varžovo taktikos, nei pasiruošti. Žodžiu, chaosas.
Be to, kitataučiui užsienyje taškais laimėti kovą – neįmanoma. Arba turi nokautuoti varžovą arba tos šalies teisėjai pergalę skirs saviškiui. Tai akivaizdžiai pastebėjau.
Buvo net tokių atvejų, kai akivaizdžiai pataikydavau į pilvą ir varžovas atsidurdavo nokdaune, tačiau teisėjai sakydavo, kad neva tai pataikiau žemiau pilvo. Nemalonu apie tai kalbėti.
Anksčiau būdavo visko: tekdavo patirti ne tik skambių pergalių, bet ir nusivylimo kartėlių.
O dabar situacija pasikeitė. Kai Lietuvoje iš pogrindžio išlindo profesionalus boksas, jaučiasi, kad tavimi rūpinasi, vertina.
– Ae Klaipėdoje turite lygiaverčių treniruočių partnerių?
– Tiesą pasakius, ne. Dažnai važiuoju pasiboksuoti į Kauną, kartais – į Vokietiją.
Klaipėdoje dar padirbu su Dmitrijaus Baranovskio auklėtiniais Remigijumi Žiaušiu ir Sergejumi Razvadovskiu. Tikrai trūksta pajėgių treniruočių partnerių.
– Priešininkus dažnai siunčiate į nokautą. O pats šį nemalonų jausmą esate patyręs?
– Ne. Tačiau ne kartą yra tekę baigti kovą anksčiau laiko dėl prakirsto antakio. Maždaug septynis aštuonis kartus yra siūtas. O giliam nokaute, ačiū Dievui, niekada nesu atsidūręs.
– O kokias traumas dažniausiai patiriate?
– dažniausiai – rankų traumos. Nuolat po kovų skauda sąnariai, krumpliai, nykštis.
– Ar gatvėje teko panaudoti per treniruotes išmoktus įgūdžius?
– Šiaip esu gana ramus žmogus. Incidentų nepasitaiko.
Žinau, kad įvairių nesusipratimų įvyksta su lengvojo svorio kovotojais. O aš esu gana stambaus sudėjimo, nemažas. Niekas nesikabinėja. Gal išvaizda šiek tiek atbaido.
Ir šiaip stengiuosi į jokius konfliktus nesivelti. Pats suprantu, kad mano kumščiai – kaip šaltas ginklas, kaip pistoletas. Pats gali nepajusti, kai įsiplieskus emocijoms gali užmušti žmogų. O kam tu vėliau įrodysi, kad gyneisi ar panašiai?
Ne kartą per varžybas vienu smūgiu esu nokautavęs pajėgius atletus, o ką kalbėti apie nesportuojančius eilinius žmones. Pamenu, kai prieš paskutinę savo kovą Kaliningrade priešininką baltarusį Aleksanderį Mozaliovą pasiunčiau į nokautą, buvau gerokai išsigandęs. Atrodė visai be gyvybės ženklų. Maždaug tris minutes pragulėjo ant žemės. Kai jis pramerkė akis, tuomet ir aš gerokai atsikvėpiau. Tikrai nesinori jokių nemalonumų.