Nesibaigiančių Ruklos tragedijų priežasčių ieškoma ne vien fatališkų sutapimų grandinėje, bet ir Gaižiūnų kariniame poligone
Valentino Svečkarevo, gegužės 31-ąją per sprogimą Gaižiūnų kariniame poligone praradusio tėvą, apklausa šokiravo ir tragediją tiriančius teisėsaugininkus, ir pačius kariškius.
Parodymai paneigia prielaidą
Septynmečio teigimu, tėvą į gabalus sudraskė, o jį invalidu paliko prieštankinio granatsvaidžio „Karl Gustav” užtaisas, greičiausiai nesprogęs per kariškių pratybas. Šie berniuko parodymai paneigia iki tol keltą prielaidą, kad metalą karinio dalinio teritorijoje rinkę tėvas ir sūnus aptiko daugiau kaip pusę amžiaus Ruklos miškuose stovėjusios sovietinės kariuomenės reliktą. Švedų gamybos prieštankinis granatsvaidis „Karl Gustav” priklauso šiandieninės Lietuvos kariuomenės, rengiančios Gaižiūnų kariniame poligone pratybas, ginkluotei.
Šiuos septynmečio parodymus dar turi patvirtinti arba paneigti Policijos departamento ekspertai. Tačiau niekas nebepaneigs fakto, kad labai panaši nelaimė prie to paties Gaižiūnų karinio poligono lėktuvų pakilimo tako įvyko lygiai prieš devynerius metus – tą pačią gegužės 31-ąją.
Tada žuvęs trylikametis gyveno ir tame pačiame, kaip Svečkarevai, buvusiame 13-ajame Ruklos kariškių bendrabutyje.
Praporščiko sūnaus fenomenas
Tragedijos, per kurią žuvo trisdešimt devintuosius ėjęs Nikolajus Svečkarevas, o jo septynmečiam sūnui sužalotos kojos, tyrimą iš Jonavos teisėsaugininkų perėmė Karo policija. Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK) vaikų reanimacijoje bei Chirurgijos skyriuje gydytą septynmetį leista apklausti tik prieš kelias savaites – einant į pabaigą pirmajam berniuko reabilitacijos Kačerginės vaikų sanatorijoje „Žibutė” etapui.
Vaiką apklausinėjęs Karo policijos pareigūnas pripažino, kad mažamečio „žongliravimas” pavadinimais bei šaudmenų kalibrais pranoksta dažno suaugusiojo karinių žinių bagažą. Kitas su septynmečiu bendravusio pareigūno komentaras: „Berniuko apklausa patvirtino visas ankstesnes prielaidas”.
Panašų įspūdį šis buvusio sovietinio praporščiko sūnus, dažnai lydėdavęs metalą rinkusį tėvą, paliko ir „Kauno dienos” korespondentams, aplankiusiems berniuką sanatorijoje. Liūdniausia tai, kad apie tragedijos, išgyventos vos prieš du mėnesius, aplinkybes vaikas pasakoja kaip apie nuotykį, kuriuo jis gali pasipuikuoti prieš kitus bendraamžius.
Septynmečio teigimu, „Karl Gustav” radęs jis pats netoli lėktuvų pakilimo tako – ties egle, ant žolės. Parodžius jį tėvui, šis pagyręs – juk jų išvykos į karinį poligoną tikslas ir buvo rasti kuo daugiau metalo. Tądien kaip tik vyko šaudymo pratybos, bet juk po jų liekančių gilzių nėra net ko lyginti su šiuo radiniu.
Pasak septynmečio, buvo aptikę jie tokių pačių „Karl Gustav” ir anksčiau, tačiau turbūt – ne kovinių, o mokomųjų. Tai jau Liudmilos Svečkarevos, septynmečio mamos, prielaida. Moters teigimu, tądien vyras su sūnumi išėjo į poligoną, palikę namie ir laužtuvėlį, ir metalinį kirtiklį, todėl išsikasti ką nors iš žemės jiedu neturėjo galimybės.
Kad vėl rastas „Karl Gustav”, patvirtino tėvas, anot Valentino, pasiėmęs žemėtą radinį ir nusinešęs jį ant čia pat esančio pakilimo tako nukratyti žemės.
Nepavydėtina patirtis
Tėvui rengiantis daužyti radinį į asfaltą, berniukas stovėjo jam už nugaros. Sprogimo septynmetis teigia nepamenantis. Tik kad buvo nublokštas tolokai į šalį. Sprogimo, nutraukusio pritūpusiam tėvui galūnes, banga kliudė tik vaiko kojas.
Atsigavęs jis gulėjo aukštielninkas ant asfalto. Teigia nejautęs jokio skausmo. Toks stiprus buvo patirtas šokas. Matė tik tai, kas liko iš kraujuojančių kojų. Kad tėvas žuvo, septynmetis tvirtina supratęs net nenušliaužęs iki sudarkytų jo palaikų.
Tačiau kariškių mašinos, pasirodžiusios netoliese laimingo atsitiktinumo dėka, link berniukui teko šliaužti sukaupus visas jėgas. Taip jau buvo lemta, kad kitame lėktuvų pakilimo tako gale buvo renčiami statiniai planuojamoms karinėms pratyboms „Gintarinė viltis”. Automobilis vežė statybininkams vakarienę. Jeigu ne jis, sunkiai sužalotas vaikas būtų pernakt nukraujavęs: jau temo, o artimiausias budėtojų postas liko tuščias vos pasibaigus pirmąją dienos pusę vykusioms šaudymo pratyboms.
Iš pradžių nežinia iš kur ant lėktuvų pakilimo tako atsiradusį vaiką kariškiai palaikė manekenu. Kad jis gyvas, įsitikinta tik pastebėjus kylančią ranką, kuria stabdytas automobilis. Pirmąją pagalbą sužeistam vaikui kariškiai suteikė vietoje. Užveržus kraujuojančias galūnes, jis nuvežtas į artimiausią Kunigaikščio Algirdo motorizuoto pėstininkų bataliono medicinos punktą. Iš čia jau greitąja išvežtas į KMUK. Vaikų reanimacijos specialistai prisimena, kad septynmetis jiems atvežtas sąmoningas ir be paliovos verkiantis. Kitą rytą „Kauno dienai” jie prisipažino nepamenantys, kada paskutinį kartą matė tokias traumas realybėje, o ne televizoriaus ekrane – reportažuose iš „karštųjų taškų”.
Ašaras privalėjo tramdyti
Tą pačią naktį septynmetis skubiai operuotas: amputuota dalis iki kulno nutrauktos pėdos ir trys kitos kojos pirštai. Lūžę abiejų kojų blauzdikauliai įstatyti į specialius įtvarus. Neslepiant nustebimo konstatuota, kad vaiko vidaus organai nepažeisti. Kitą dieną jis perkeltas į Chirurgijos skyrių.
Pirmasis L.Svečkarevos susitikimas su KMUK vaikų reanimacijoje gulinčiu sūnumi taip pat iškalbingas. Septynmečio mama prisimena, kad gydytojai jai liepę valdytis iš paskutiniųjų ir prie vaiko neverkti. Vykdyti medikų nurodymą buvo be galo sunku: Valentinas gulėjo prijungtas prie dirbtinės ventiliacijos aparato. Pamatęs mamą, jis ėmė rodyti, kad nori kažką pasakyti. Pirmieji septynmečio žodžiai, nuėmus deguonies kaukę, buvo: „Mama, tėtis žuvo!”
„Žinau, žinau”, – skubėjo nuraminti sūnų L.Svečkareva. Netrukus, atlikęs įsivaizduojamą pareigą pranešti mamai, kas nutiko jiems su tėvu, operacijos išvargintas vaikas užmigo.
Stiprybės suteikė žmonių gerumas
L.Svečkarevos teigimu, nepalūžti įvykus tragedijai labai padėjo ne vienas iki tol nepažintas žmogus. Pavyzdžiui, dar gulint KMUK, atėjo nepažįstama kaunietė. Moteris atnešė laišką su jos brolio užuojauta ir šimtą litų. Moteris teigė, kad brolis apie nelaimę sužinojo iš žiniasklaidos, šis pranešimas labai jį sukrėtė.
Viena degalinių tinklą turinti UAB padovanojo Svečkarevų šeimai naudotą personalinį kompiuterį ir drabužių.
Savo pagalbą Svečkarevams pasiūlė ir pastaruosius dešimt metų JAV gyvenanti iš Jonavos kilusi Loreta Velč, turinti Niujorke labdaros fondą „Mažoji širdutė”. Apie nelaimę ji išgirdo, viešėdama šią vasarą gimtinėje. Pasak L.Svečkarevos, ponia L.Velč viena pirmųjų atbėgo pas juos į Klinikas. Labdaros fondo savininkė rūpintis Svečkarevais nenustojo ir šiems persikėlus į sanatoriją: nevaikštantis septynmetis vežiotas su mama po įvairius renginius, savaitgaliais abu parvežti į namus.
Šiai JAV gyvenančiai tautietei, prasitarusiai, kad pati turėjusi vargingą vaikystę, todėl ir stengiasi padėti likimo broliams, L.Svečkareva ypač dėkinga. Kaip ir Ruklos seniūnijos socialinio darbo organizatorei Audronei Gerdvilienei, labai padėjusiai laidojant vyrą ir parūpinusiai Valentinui invalido vežimėlį ne tik sanatorijoje, bet ir namuose. Kada jis vėl galės vaikščioti (ortopedijos specialistai tai garantuoja), dar nežinia. Kol kas aišku tik viena – kad pirmąją klasę septynmetis pradės lankyti sanatorijoje. Iš pradžių į pamokas gali tekti važiuoti vežimėliu, o vėliau – atkaukšėti pasiramsčiuojant ramentais.
Žuvusio paauglio tėvas liko neišgirstas
Pasak L.Svečkarevos, į vyro laidotuves buvo susirinkusi beveik visa Rukla. Deja, žuvusiojo artimųjų, likusių Krasnodaro krašte, jose nebuvo. L.Svečkareva prisipažino, kad Tuapse bei jos apylinkėse gyvenančios netikra vyro sesuo bei jau šeštą dešimtį perkopusi mama lig šiol apie jo žūtį nieko nežino. „Baisu dėl infarktą turėjusios anytos sveikatos, – teisinosi L.Svečkareva. – Nežinau, kaip jai anksčiau ar vėliau reikės tai pranešti”.
Vyro laidotuvėse L.Svečkareva patyrė netikėtą sukrėtimą: prie jos priėjo iš matymo pažįstama moteris, pareiškė užuojautą ir pasakė, kad lygiai prieš devynerius metus tokia pati tragedija ir beveik toje pačioje vietoje ištiko ir jų šeimą. Tai buvo L.Svečkarevos kaimynė Olga Demidova iš to paties namo kitos laiptinės.
O.Demidovos vyras Vladimiras sutiko „Kauno dienai” priminti kai kurias sūnaus Aleksejaus, kuriam tada buvo trylika, žūties detales. Pasak V.Demidovo, tai atsitiko paskutinę mokslo metų dieną. Jonavos 2-ojoje vidurinėje mokęsis sūnus jau buvo išleistas vasaros atostogų ir vakare jiedu ketino eiti pažvejoti prie tvenkinio, esančio Gaižiūnų karinio poligono teritorijoje, netoli lėktuvų pakilimo tako. Belaukdamas vakaro, sūnus su dvejais metais vyresniu draugu nuėjo prie tvenkinio apsižiūrėti. Pakeliui įvyko tragedija.
Apie jos aplinkybes V.Demidovas žino tik tiek, kad sūnus žuvo iš karto, o sužeistas ir kontūzytas jo draugas atbėgo prašyti pagalbos pas poligono budėtoją. Nustatyta, kad paaugliai tąkart rado nesprogusį 1945-ųjų metų gamybos prieštankinio granatsvaidžio užtaisą. V.Demidovo duomenimis, jis gulėjo atviroje vietoje, ant smėliuko, galbūt ką tik išlindęs į vėjo pustomo smėlio paviršių. Manoma, kad smalsūs paaugliai, nieko blogo neįtardami, radinį pakėlė ir šis sprogo rankose.
Dėl šios tragedijos iškelta baudžiamoji byla buvo nutraukta: konstatuota, kad paaugliai patys kalti, kad nepaisė perspėjimų, jog vaikščioti po karinio dalinio teritoriją pavojinga. Tačiau skaudžiausia, pasak V.Demidovo, ne tai. „Nuėjęs po kurio laiko į sūnaus žūties vietą, radau ne vieną panašų sprogmenį, – prisimena buvęs kariškis V.Demidovas. – Tačiau poligono vadovybė tada atsakiusi, kad jai tai nerūpi: sprogmenys rasti Savivaldybei priklausančioje teritorijoje. Taip jie ir liko laukti kitos nelaimės”.
Po Aleksejaus žūties Demidovams gimė dar vienas sūnus. Šiandien jam, kaip ir Valentinui Svečkarevui, septyneri. V.Demidovo teigimu, sūnui griežtai prisakyta net nežiūrėti poligono pusėn, tačiau tėvui vis tiek neramu: berniukai lieka berniukais.
Instrukcijos teigia: nelaimės neturėjo būti
Pasak ikiteisminį N.Svečkarevo žūties aplinkybių tyrimą atliekančios Karo policijos, ekspertai dar neatsakė į klausimą, kas sprogo šį kartą. „Atvejis gana komplikuotas: ekspertai neturi tiek lyginamųjų pavyzdžių, kiek šiuo atveju reikėtų”, – neslepia pareigūnai.
Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo motorizuoto pėstininkų bataliono, dislokuoto Rukloje, vadas Vilmas Šatas patvirtino, kad jų arsenale yra prieštankinių granatsvaidžių „Karl Gustav” ir šie naudojami per pratybas Gaižiūnų kariniame poligone. Paskutinį kartą tokios pratybos surengtos pavasarį. Pulkininkas leitenantas neneigė, kad iššauta kovinė granata gali ir nesprogti. Tačiau V.Šatas tikino, kad tokiais atvejais pratybos nutraukiamos ir jose dalyvaujantys J.Vitkaus inžinerijos bataliono išminuotojai važiuoja nesprogusios granatos ieškoti. Išminuotojų funkcija – ją nukenksminti.
V.Šato patvirtinimu, šaudykla, kuria jie naudojasi, yra netoli poligono lėktuvų pakilimo tako.
Tačiau su šia prielaida nelinkęs sutikti J.Vitkaus inžinerijos bataliono ryšių su visuomene skyriaus karininkas Donatas Mazurkevičius. Kapitono įsitikinimu, Svečkarevai galėjo aptikti tik sovietinį reliktą. Lietuvos kariuomenėje sprogmenų apskaita labai griežta.
Taškas dar nepadėtas
Kaip „Kauno dienai” sakė Karo policijos atliekamą tyrimą kuruojantis Kauno miesto apylinkės prokuroras Audrius Armas, viską lems ekspertų išvados dėl sprogmens kilmės. Viliamasi, kad jiems pavyks atsakyti į šį klausimą.
„Tik nustačius sprogmens kilmę bei kokiomis aplinkybėmis įvyko nelaimė, bus galima spręsti, ar perkvalifikuoti pradėtą tyrimą į, pavyzdžiui, neatsargų gyvybės atėmimą arba neatsakingą sprogmenų laikymą, – teigė prokuroras. – Tačiau nenustačius jokios nusikalstamos veikos arba paaiškėjus, kad nebėra kam pareikšti įtarimų, nes kaltininkas žuvęs, tyrimas bus nutrauktas”.
Pasak Ruklos seniūno Ginto Jasiulionio, deja, ir po šios nelaimės niekas nepasikeitė: vietiniai gyventojai ir toliau visais įmanomais keliais, nepaisydami jokių perspėjamųjų ženklų, traukia į poligoną uogauti, o paskutiniuoju metu – ir grybauti. Jie tvirtina, kad miškas, kuriame įsikūręs poligonas su savo šaudyklėmis, juos maitina jau ne vienerius metus ir kito miško jie neturi.
Greta Čižinauskaitė
😥