Lietuviškai jau galime perskaityti Virdžinijos Vulf (Virginia Woolf) – devynių romanų, daugybės apsakymų, recenzijų, esė, dienoraščių bei laiškų autorės – romaną „Orlandas”, parašytą dar 1928-aisiais.
V. Vulf – Blumsberio draugijos (rašytojų ir meninkų sambūrio) įkūrėja, feminizmo pradininkė – kūriniuose plėtojo sąmonės srauto techniką ir praktikavo vadinamąją dekonstruktyvią rašymo formą, kuri rėmėsi dvilype diskurso prigimtimi. Savo tekstais V. Vulf tarsi tvirtina, kad kalbos neįmanoma susaistyti viena vienintele reikšme, kad nėra jokio galutinio elemento, kuris išvengtų nuolatinio skaidymosi ir kitimo. „Orlando” teksto reikšmės irgi transformuojasi bei skaidosi – tai romanas, sukeliantis galybę nuolat kintančių regėjimo perspektyvų.
Romano veiksmas trunka beveik keturis šimtmečius ir per visus juos (nuo Elžbietos I amžiaus iki elektra, automobiliais, lieknomis moterimis „apginkluoto” XX amžiaus), tik keisdamas lytį, drabužius, aptarnaujantį personalą, tam tikrus įpročius (padiktuotus naujų visuomeninio gyvenimo normų ir tendencijų), bet išsaugodamas kūrybiškumą ir rašydamas tą pačią poemą „Ąžuolas”, keliauja tai Orlandas, tai Orlanda – charakteris, kurį leidėjai pavadino „nepavaldžiu laiko ar lyties suvaržymams”. Orlandas (-a) bendrauja su aukštuomenės atstovais ir žymiais meninkais; komentuoja vienai ar kitai visuomenei būdingas elgesio normas ir gyvenimo būdą; pasišaipo iš „elitiniuose” salonuose sklandančių nuobodžių kalbų; bando perprasti literatūros esmę; sprendžia vyro ir moters lyties tapatumo klausimus. Atrodo, kad savo romane V. Vulf mėgina ne kiek sukurstyti konfliktą tarp dviejų lyčių, o jį peržengti – autorei visuomenė ir konkretus individas nėra išbaigtas darinys.
Pats romanas, dedikuotas artimai draugei V. Sakvil-Vest, buvo sumanytas kaip biografinio žanro parodija, todėl skaitydami aptiksime, kaip į staiga nutrūkusį pasakojimą įsiterpia „komentuojantis” biografas, aiškinantis, jog „mūsų pareiga paprasta – pateikti žinomus faktus ir leisti skaitytojui suprasti juos kaip nori” (p. 45). Tad visai nebūtina patikėti, jog žmogus gali išgyventi keturis šimtus metų, nes „gyvenimo meno virtuozai <...> kažkaip sugeba suderinti šešiasdešimt ar septyniasdešimt skirtingų laikų, vienu metu tiksinčių kiekvieno normalaus žmogaus gyvybinėje sistemoje <...>” (p. 204). Subjektyvioms interpretacijoms šis romanas tiesiog sutvertas…
Be požiūrių, kuriais prisodrintas romanas, įvairovės, tekste nestinga spontaniškumo, tam tikro intymumo ir tuo pat metu stebėtino „beasmeniškumo”. Vertindama esė knygą „Savas kambarys”, parašytą panašia technika kaip ir „Orlandas”, žymi kritikė feministė E. Šovalter rašė: „Vulf žaidžia su skaitytojais, neketindama būti visiškai rimta, atmesdama bet kokią nuoširdžią ar ardomąją intenciją”. Kritikė tai akcentavo kaip trūkumą, o mes – žaidybiškumą, o kartu ir parodiją, sąmojį, hiperbolę, – pamėginkime vertinti pozityviai, idant pajustume teksto žavesį.
V. Vulf pagal tam tikrus bendrus kūrybinius principus lyginama su Dž. Džoisu ar M. Prustu, nors pati sau autorė kur kas kritiškesnė – parašiusi romaną „Misis Dalovej”, kuris jai pelnė vienos žymiausių Europos avangardo literatūros atstovių titulą, rašytoja dienoraštyje užsiminė: „Aš klausiu savęs, gal šį kartą man pavyko kai ką parašyti <...>, žinoma, palyginti su M. Prustu, nepavyko”.
Gitana Gugevičiūtė