Kita Venecijos pusė – neatrastos salos

Daugeliui, išgirdus žodį Venecija, prieš akis iškyla miesto ant vandens vaizdiniai – begalė kanalų, romantiški pasiplaukiojimai gondolomis, siauros senamiesčio gatvelės bei balandžių taip mylima San Marko aikštė. Tačiau pažvelgus kiek toliau, atsiveria visiškai kita, turistų iki galo nepažinta šio miesto pusė.

Kelias į salas – „vaporetto“

Turistiniai bukletai teigia, kad Venecijos miestas yra įsikūręs ant 122–iejų salų, kurias jungia apie 400 tiltų. Tačiau, miestą supa daugybė didesnių ir mažesnių sausumos plotų. Tik smalsesnieji, žinantys, ko ieško, arba turintys galimybę Venecijoje pabūti ilgesnį laiką, pabėga iš nuolat šurmuliuojančio, turistų perpildyto miesto į nuošalesnes salas, kurių kiekviena savaip įdomi ir turi ką pasiūlyti užklydusiam keliautojui. Be garsiojo miesto, Venecijos lagūnoje yra dar apie trisdešimt didesnių salų, kurias jungia vadinamųjų „vandens autobusų“ (ital. „vaporetto“) susisiekimo sistema. Galima įsigyti ne tik vienkartinį, bet ir parą, dvi ar tris galiojantį bilietą, kainuojantį nuo keleto iki 40 eurų. Bilietas kelioms paroms padeda nemažai sutaupyti ir suteikia galimybę pamatyti augiau. Šie bilietai galioja ir kai kurioms (sutartine geltona spalva pažymėtoms) autobuso linijoms, beje, jaunimui taikomos nuolaidos.

Renkasi Italijos turistai

Plaukdami į pietus nuo Venecijos, pasieksite forma slieką primenančią Lido salą. Palyginti su aplinkinėmis salomis ji gana didelė, tiksliau – ilga (18 km). Čia vasaras mėgsta leisti daugiausiai Italijos turistai. Jų malonumui skirti vietiniai viešbučiai, restoranai, kuriuose galima paragauti ką tik sugautų jūros gėrybių, prekybos centrai, bei šilto ir melsvo vandens paplūdimiai. Lido – tarsi pertvara, skirianti Venecijos lagūną ir šiltąją Adrijos jūrą. Visame Adrijos jūros krante yra išsidėstę viešieji, viešbučiams priklausantys ir privatūs pliažai. Išrankesnius lankytojus čia sukviečia kasmetiniai kino festivaliai ir kiti kultūriniai renginiai. Taip pat garsi pagrindinė salos gatvė – Santa Maria Elizabeta, einanti skersai salos, joje rasite parduotuvių, kavinių ir skverelių su fontanais, skirtų poilsio minutėms. Žvilgsnis į čionykštį gyvenimą

Iš Lido autobusu (kurį per salas skiriantį sąsiaurį kelia keltas) galima greitai pasiekti šalia esančią salą – Pelestriną. Iš pirmo žvilgsnio ji daug kuo panaši į savo kaimynę – Pelestrina taip pat pailgos formos (ištįsusi apie 11 km) ir tęsia užtvarą tarp Adrijos jūros ir Venecijos įlankos. Tačiau čia ne taip gausu turistų, paplūdimių nedalija „privačių valdų“ ženklai, o miesteliai ne taip „nublizginti“ turistų akims. Čia galima įsižiūrėti į vietinių žmonių gyvenimą ir atrasti ramybę, visiškai priešingą Venecijos šurmuliui. Pelestrinos pajūris, ypač salos gale, turi ypatingo žavesio – jūra meta gausybę įvairių formų kriauklių, turintys kantrybės, gali pamatyti spalvingas žuvis ir akmenukais bėgiojančius krabus. Tokios vietos skirtos vietinių gyventojų poilsiui, todėl tik čia galima priartėti prie tikrojo Venecijos krašto gyvenimo – mažos kavinukės savininkas lukštena ką tik sugautas krevetes ir ruošiasi vakarui, kai po varginančio dienos karščio atsigavę miestelėnai susirinks išgerti jauno vyno ir aptarti dienos įvykių.

Vandens gatvės

Kelionės nuo vieno taško iki kito „vandens autobusais“ tikrai neprailgsta. Užtenka apsidairyti aplinkui – lagūnoje daugybė nedidelių, per mažų įsikurti kaimams, salelių, kurios užkabina akį. Vienos jų visiškai tuščios, į jas retkarčiais valtimis atplaukia jaunimas pasilinksminti. Kitose pamažu griūna kadaise statyti namai. Taip pat galima pamatyti salą – kapines. Galiausiai daugelis žemės lopinėlių dar tik formuojasi, jie kruopščiai aptverti. Tarp salų ant vandens plūduriuoja žvejų nameliai, žvelgiant į juos, atrodo, kad žmogus ir be sausumos galėtų puikiai gyventi. Visa Venecijos lagūna išmarginta plūdurais, žyminčiais vandens transporto kelius. Čia ant bangų supasi ir žibintai, rodantys kelią tamsoje, tarytum dalis mums pažįstamo miesto būtų staiga persikėlusi ant vandens.

Spalvotųjų namukų sala

Dar viena, bene labiausiai įsimenanti, sala nutolusi nuo Venecijos apie 7 kilometrus, vadinasi Burano. Tiesą sakant, ji, kaip ir Venecija, susideda iš mažesnių salelių, sujungtų tiltais. Jau iš tolo galima pamatyti vieną iš Burano specifinių bruožų – tai itin ryškūs skirtingų spalvų namukai. Jei vienas namukas nudažytas ryškiai rožine spalva, tai jo kaimynai bus pasipuošę žalia arba žydra. Pasirodo, seniau, norint nusidažyti namą, reikėdavo siųsti prašymą valdžiai, kuri savo nuožiūra nurodydavo būsimą sienų spalvą. Vaikštant miestelio gatvėmis neapleidžia keistas jausmas, kad užklydai į žaislinį lėlių miestą. Tokį įspūdį dar labiau sustiprina spalvingos langinės, suvenyrais perpildytos vitrinos ir užuolaidos, kabinamos ant durų staktų. Tai leidžia gyventojams vidurdienį atsidaryti namų duris ir tuo pačiu išlaikyti namų privatumą. Tačiau bene labiausiai Burano garsėja savo nėriniais. Jau šešioliktame amžiuje salos moterys garsėjo savo rankdarbiais. Jie buvo eksportuojami į visą Europą. Dabar saloje veikia nėrimo mokykla ir muziejus, o gatvelėse galima įsigyti įvairiausių suvenyrų – nuo namams skirtų elegantiškų puošybos elementų, rūbų iki nertų tualetinio popieriaus laikiklių.

Garsėja kūriniais iš stiklo

Iš Burano keliaujam toliau į besirimuojančio vardo salą Murano. Šios salos istorija neatsiejama nuo stiklo pūtimo tradicijų. Dar 1291- aisiais į Murano Venecijos stiklapūčius atvijo siautėjančių gaisrų baimė. Tuo metu sala plačiai išgarsėjo savo stiklo karoliukais ir veidrodžiais. Kiek vėliau prie pagrindinių gaminių prisidėjo stikliniai sietynai. Nors mūsų dienomis stiklapūčių amatas nebėra toks populiarus, jis iki šiol yra pagrindinis salos pajamų šaltinis. Stiklo gamybos istoriją sekame Murano gatvėmis – ant dažno namo sienų galime pamatyti ištapytas stiklapūčių darbo akimirkas.
Mažos turistinės parduotuvėlės ir didelės prabangios galerijos siūlo vietinių meistrų kūrinius, net kai kuriuos balkonus puošia į vazonėlius susmaigstytos stiklinės gėlės. Galiausiai prieiname centrinę miestelio aikštę, kurioje – stulbinamo dydžio spalvoto stiklo eglė, puošianti aikštę ištisus metus. Pasibaigus kelionei skirtam laikui, supranti, kad trijų dienų toli gražu maža pamatyti bent nedidelei daliai to, ką gali pasiūlyti Venecijos lagūnos salynas, tačiau keliaujantiems į Veneciją patarčiau nepagailėti laiko, atsiplėšti nuo turistų grupės ir pasinerti į naujus ieškojimus, kurie, galbūt ir jums, paliks giliausius įspūdžius.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Kita Venecijos pusė – neatrastos salos"

  1. Akvile

    mesamone 😮

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.