Šių dienų didvyriai

Kiek dabartiniame pasaulyje verta žmogaus gyvybė ir garbė? Kas yra herojiškumas? Didvyriškumas? Yra sakoma – kaip pažiūrėsi, kokiu kampu. O kadangi gyvename nedėkingame geografiniame taške, kur susikerta tautų keliai ir interesai, nenuostabu, kas susikryžiuoja ir požiūrių ” kampai”. Kartais net traškėdami.

Anava Rusijoje žmogaus gyvybė, regis, teverta gelžgalio, ordinu vadinamo, įteikiamo paprastai po mirties už „herojišką poelgį” ir „atliktą pareigą Tėvynei”. Kamčiatkos batiskafo istorija primena „Kursko” tragediją. Jei ne atsitiktinumas (juo galime laikyti Rusijos sutikimą priimti užsienio kolegų pagalbą), galima teigti, jog turėtume dar vieną negyvų „herojų” brigadą. Herojų per prievartą. Herojaus kultas, o kartu ir abejingumas žmogaus gyvybei Rusijoje pastebimas nuo pilietinio karo laikų. Apie sovietinio periodo „valymus” nė kalbėti nėra ko. Šioje šalyje išlikti gali tik stipriausias. Ir tai nereiškia valios stiprybės ar asmeninės charizmatikos. Tai reikštų tam tikros rūšies išsilaikymą. Nuožmiausios. Labiausiai prisitaikiusios.

Esu girdėjusi, kad amerikiečių generolai bėga krosą kartu su savo kareiviais. Įsivaizduoti buvusį sovietinį generolą tokioje situacijoje – daugiau nei absurdiška. Tai tas pats, kaip pripažinti, jog išnykę dinozaurai sugebėjo protauti. Visa laimė, kad sovietiniai generolai pamažu išmiršta. Virsdami fosilijomis. Bet kas užims jų vietą?

Žvilgtelkime į Didžiąją Britaniją. Visą pasaulį sukrėtė faktas, kai palaikytas teroristu buvo nušautas nekaltas brazilas. Britų policija prisiėmė visą kaltę. Nebuvo čia nei gyvų, nei negyvų herojų. Įvyko tragiškas nesusipratimas, siekiant apsaugoti šalies piliečių gyvybę ir ramybę.

Vakaruose herojiškumo sąvoka tampa paprasta, netgi buitinė. Išskyrus, aišku, popžvaigždes, kurioms herojaus įvaizdis sukuriamas dirbtinai ir kuris būtinas rinkai. Vartotojiškas herojiškumas čia labai populiarus.

Lietuva, kaip mėgstame teigti, yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Tad natūralu, kad kartais nebesuvokiame, kokius herojus garbiname – gyvus ar mirusius. Ir kur, ant tilto bestovėdami, labiau dairomės – į Rytus ar į Vakarus (mat žiūrėti tiesiai, t.y., turėti savo nuomonę, sunku, nedėkinga ir nemadinga). Sudievindami kokį menininką ar sportininką (Virgilijus Alekna, grįžęs iš Helsinkio su nauju titulu, sakyčiau, to beveik vertas), atiduodame duoklę jo vaizduotei, darbštumui, ištvermei, valiai. O bandydami šiuolaikiniu Herakliu paversti kokį politiką daromės juokingi patys. Nors kas drįs ginčyti – griauti „Krašto projektų” mašinų stovėjimo aikštelę nepaisant teismo sprendimo (!) – Heraklio vertas žygdarbis. Tik ar tas didvyriškumas kartais neprimena sovietinio generolo akmeninės marmūzės, sakyte sakančios, kad karo lauke nėra įstatymų, o laimi tas, kuris iš karo gauna sau daugiausia naudos. Na, ir, aišku, ordinų. Blizgučių savimylai pakutenti. Ir kuo gi, sakykite, tokie didvyriai skiriasi nuo skalpų medžiotojų ar kanibalų, veriančių į karolius savo priešų dantis? Kad yra civilizuoti? Į Europos Sąjungą eina? Taigi tas dar baisiau!

Garbei ir herojaus vardui apginti reikėtų prisiminti vieną Heraklio žygdarbį, kurį šiaip jau herojinių epų mėgėjai nutyli – ogi kaip Heraklis išmėžė karaliaus Augėjo arklides. Darbelis ne iš lengvųjų, o ir žygdarbiu nelabai jo pavadinsi. Gal todėl mūsų dienų herojai jo savo kasdienybei ir netaiko.

Jiems kad tik slibinų galvas kapot, tik karalaites vaduot, tik auksą iš biudžeto skrynių semt… o mėšlas ir lieka nekuoptas. Tegu su juo paprasti mokesčių mokėtojai tąsosi.
O gal vis dėlto mūsų didvyriams atėjo laikas nukreipti akis į tas neherojiškas mėšlo krūvas? Tai priklauso tik nuo to, kokio prado mūsų herojuose daugiau. Dieviško ar žmogiško. Užuojautos ar abejingumo.

Renata Šerelytė, rašytoja.