„Aš nevengiu žurnalistų, tikrai ne. Tiesiog nenoriu atsakinėti „taip, ne, kitas klausimas”. Per kelerius pastaruosius metus apie mane prišnekėta ir prirašyta daug nesąmonių”, – sako Lietuvos moterų krepšinio rinktinės vidurio puolėja Iveta Marčauskaitė.
Sutikusi pabendrauti su „Lietuvos žiniomis” Iveta jau baigiantis pokalbiui visiškai išsklaidė mitą, jog yra „pasikėlusi” ir su bet kuo nebendrauja.
Kuo toliau, tuo aukščiau
– Gal pradėkime nuo Prancūzijos.
– Aš ten žaidžiau pastaruosius kelerius metus. Kuris sezonas buvo sėkmingesnis? Prieš man atvykstant į Vilnevo ESB komandą, ji vis būdavo penkta. Per mano pirmą sezoną klubas pakilo į ketvirtąją vietą, o antrais metais jau buvome trečiojoje pozicijoje. Be to, klubas įsigijo dvi naujas geras žaidėjas tad, manau, dabar sieksime dar geresnių rezultatų.
– Nugalėtojų titulo?
– Taip, stengsimės patekti į finalą ir jį laimėti. Bet yra ir kita medalio pusė. Ten vyksta rimta konkurencija ir tarp klubų, ir tarp žaidėjų. Taigi būtina gerai pasirodyti.
Ten – keturiolika, čia – tik keturios
– Ar labai skiriasi moterų krepšinis čia, Lietuvoje, ir Prancūzijoje? O gal skirtumų nėra?
– Yra. Tikrai yra. Lietuvoje mažiau komandų – dėl apdovanojimų kovoja tik keturios komandos. Prancūzijos aukščiausiojoje lygoje yra 14 ekipų, o pirmos septynios pagal pajėgumą yra apylygės. Trečiąją-septintąją vietas užimančios ekipos tarpusavio susitikimus baigia tik 2-4 taškų skirtumu ir namie, ir svečiuose. Tai yra pagrindiniai skirtumai. Be to, ten daugiau legionierių, kad ir iš WNBA. Suprantama, ir klubų finansinės galimybės ten yra kitos.
– O kur populiaresnis krepšinis?
– Jeigu lyginsime moterų krepšinį, Prancūzijoje jis tikrai populiaresnis. Ten rungtynes transliuoja ir televizija, jas galima tiesiogiai stebėti ir per internetą. Čempionato atidarymai labai įdomūs, jie vyksta Paryžiuje dvi dienas iki vėlumos – šeštadienį ir sekmadienį, dalyvaujant visoms 14 komandų.
WNBA žaidėjos renkasi Europą
– O ar nepasiilgstate Amerikos?
– Amerika labai skiriasi nuo Europos. Krepšinio atžvilgiu irgi – kitoks darbas, kitokie žaidėjų norai. Pasižiūrėkite – iš WNBA daug kas atvažiuoja į Europą. Vadinasi, čia geriau negu ten. O šiaip didelių sentimentų Amerikai nejaučiu. Jei reikėtų, grįžčiau, bet Europoje gyvena mano šeima: tėvai, brolis. Man čia patinka.
– Ar dvidešimt penkeri metai krepšininkei yra brandos amžius?
– Sunku pasakyti. Ko gera, kiekvienam žmogui yra skirtingai. Svarbu ir norai, ir sugebėjimai. Kartais norai dideli, bet, jei žmogus nieko nedaro, jis nieko ir neturės.
Aš nesigiriu, bet dirbu daug. Iš pradžių rinktinėje visi buvo apstulbę, kad tiek daug jėgų eikvoju. Bet kai turi tikslą, jo sieki neribodamas savo galimybių. Ypač kai tau dar tik 25-eri (šypsosi).
Atgal gręžiotis neverta
– Porą metų nematėme jūsų rinktinėje. Būta visokių kalbų…
– Iš tikrųjų buvo visko. Prieš trejus metus turėjau problemų su čiurna. Didelių problemų. Tuo metu kilo įtampa tarp manęs ir rinktinės. Kai paprašiau, kad sveikatos draudimą man atsiųstų paštu kartu su kvietimu žaisti rinktinėje, to nepadarė. Užtat pasipylė šūsnis visokių komentarų. Atsisakiau vykti į rinktinę. Bet atėjo laikas, ir dabar jau viskas išsisprendė – susėdome, viską aptarėme, išsiaiškinome ir sudėjome taškus.
Tačiau tai jau istorija. Vėl pradėti ją naršyti būtų per daug skaudu ir nemalonu abiem šalims. Pasikeitė rinktinės vadovai, manyčiau, pasikeitė ir jų požiūris. Sakoma – kas protingas, tas nekreips dėmesio ir žiūrės tik į priekį.
– O dabartinė situacija jus visiškai patenkina?
– Pirmiausia žaidėjos apdraudžiamos iš anksto. Tai labai svarbu. Anksčiau nuolat to laukdavau ir kartais nesulaukdavau, pavyzdžiui, praėjusią vasarą. Tačiau dabar džiaugiuosi, kad ledai pajudėjo. Pagerėjo gyvenimo ir treniruočių sąlygos, daug rimtesnė tapo medicininė priežiūra. Tad, manau, ir rezultatai turėtų būti geresni.
Namie geriausia
– O ar nepasiilgstate žaidimo lietuviškoje ekipoje, kad ir TEO klube, kuriam atstovavote 2003-2004 metų sezoną? Nenorėtumėte grįžti į Lietuvos čempionių komandą?
– Kamuolys yra apvalus, o pasaulis mažas. Tad niekada iš anksto nežinai, kas gali nutikti. Gal ir žaisiu kada. Sakoma, visur gerai, bet namie geriausia. Ar ne (juokiasi)?
– Baigiant mūsų pokalbį, gal atskleisite didžiausią savo svajonę?
– Yra viena, bet jai įgyvendinti reikia laiko. Būtinai pasakysiu, kai ji išsipildys.
Kiek mums zinoma, tu Iveta esi nuosirdi ir labai geras zmogus . Noretumem tau palinketi daug laimes ir dziaugsmo tavo gyvenimo kelyje.