Kraštotyrininkas grindžia pamatą kylančiam miesteliui

„Visi keliai veda į Švėkšną”, – šypsosi šį unikalų Žemaitijos miestą parašytomis ir beveik vien tik savo lėšomis išleistomis istorinėmis knygomis išgarsinęs kraštotyrininkas Petras Čeliauskas.

Keturiasdešimt metų Saulės gimnazijoje mokytojavęs ir muziejų įkūręs švėkšniškis iki 500 metų bažnyčios jubiliejaus, 2009-ųjų, ketina baigti rengti enciklopedinį žinyną „Viskas apie Švėkšną”.

Nors kraštotyrininkas Petras Čeliauskas jau yra išleidęs ne vieną knygą, svarbiausias gyvenimo veikalas, kaip jis pats sako, – dar pakeliui.

„Tas enciklopedinio žinyno pavadinimas „Viskas apie Švėkšną” yra dviprasmiškas. Nors knyga išeis storoka, visko surašyti neįmanoma, tačiau tai, ką sudėsiu, – būtinai bus susiję su miesto gatvėmis, įvykiais, istorija ir ją kūrusiais iškiliais žmonėmis, pilkapiais, piliakalniais. Prieš keletą metų jau buvau net sumaketavęs leidinį iki „D” raidės, bet darbas nutrūko, sušlubavus širdžiai. Ir per tą laiką dalis informacijos jau paseno, tenka papildyti, įterpti naujų duomenų. Todėl sakau sau: kol neturi rankose visos medžiagos, visų iliustracijų, nuotraukų, dokumentų – nemaketuok. Bet po man atliktų keturių širdies operacijų, kaip matote, atrodau jaunas ir energingas”, – šypsosi 78-erių metų vyras, vienas pats sudarinėjantis žinyną, prie kokio paprastai triūsia gausus redakcinis kolektyvas.

P. Čeliauskas prasitarė, jog su Švėkšnos seniūnu Alfonsu Šepučiu prikalė lenteles prie archaiškų miesto pastatų. Pasidžiaugė, kad erudito ir patrioto seniūno dėka atstatyta mažoji miesto architektūra, virš gatvės nutiestas viadukas jungia dvaro parką su bažnyčios šventoriumi, kad „grafai galėtų tiesiausiu keliu ateit į bažnyčią”.

Nors pokalbininkas prisipažino nesąs itin uolus krikščionis, sutiko, jog švėkšniškiams tikėjimas kaip niekas kita padėjo sustiprinti miesto bendruomenę ir sustelkti darbuotis – vardan kylančios Švėkšnos.

Numylėtas matematikas

„Visas mano gyvenimas susijęs su Saulės gimnazija. Jos atidarymo iškilmėse 1928 metais dalyvavo Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir švietimo ministras Konstantinas Šakenis, o aš gimiau metais vėliau”, – sakė žmogus, dar prisimenantis nepriklausomos prieškario Lietuvos laikus.

Vos metus studijavęs Kauno universitete, grįžo Švėkšnon dirbti matematikos mokytoju, nes šių labai trūko. Ir po tarnybos armijoje bei tolesnių studijų gimnazijoje išdirbo 43 metus.

Kai paskutinieji auklėtiniai, šeštokiukai, sužinojo, kad mokytojas palieka mokyklą ir važinėja į Kauną redaguoti esperantininkų leidinio, sustoję it įkąsti skandavo: „Nepalikit mūsų!”. Nors pedagogas buvo griežtas, santykiai su mokiniais buvę tokie artimi, kad vaikas keldavo ranką vien tam, kad išrėžtų: „Mokytojau, ar žinote, kad jūs panašus į pingvinuką Lolo?” O istorijos pamokos kartais vykdavo parke, ant laiptų, vadinamų „akademija”, jose dalyvaudavo ir kapelionas.

1969-aisiais, kai buvo švenčiamas 1919 m. statytos Švėkšnos progimnazijos jubiliejus, Petras Čeliauskas parengė pirmąjį savo leidinuką ir įkūrė kraštotyros muziejų. „Regis, matematika nieko bendra su istorija neturi, bet tada aš ja susidomėjau. Tai buvo būtinybė. Kas įkurs muziejų, jeigu ne aš? Juk visas mano gyvenimas praėjo Švėkšnoje: pokaris, partizanų kovos, sukilimai, okupacijos, klasės draugų trėmimai į Sibirą – viskas yra mano paties išgyventa”, – sakė jis.

Prasidėjo ekspedicijos drauge su mokiniais, ir muziejus praturtėjo archeologijos, etnografijos, numizmatikos skyriais. Vienas iš įdomesnių eksponatų – pergamente surašytas 526 metų dokumentas, žymintis Švėkšną, ir grafo Pliaterio sumedžioto lokio iškamša.

Beje, muziejuje būta įsilaužimų, vagysčių, o tą lokio iškamšą, radę prie Tauragės, iš vagių išpirko.

„Seniau, kai žmonės ardavo lauką, kur būta senkapių, išversdavo visokių archeologinių radinių: papuošalų, ginklų liekanų. O ir Vilniaus instituto archeologų čia kasinėta. Deja, čia rastų caro laikų reliktai atiteko Sankt Peterburgo Ermitažo muziejui”, – apgailestavo kraštotyrininkas.

Gyvoji enciklopedija

P. Čeliauskas yra išleidęs knygą „Švėkšna prisiminimuose”, kurioje užrašytos istorijos nuo caro laikų, vėliau – intriguojančią knygelę „Knygnešių pėdsakai Švėkšnoje”, ir knygą apie Sajūdžio bangą miestelyje, apžvalginę – „Po Švėkšnos apylinkes”.

Minios turistų iš viso pasaulio aplanko miestą, ir ponui Petrui tenka pabūti ekskursijų gidu. Nėra klausimo, į kurį neatsakytų: ar apie XV amžiuje mieste gyvenusius žemaičių didikus Kęsgailas, ar apie dvarininko Kiršenšteino popieriaus, parako ar stiklo dirbtuves, Vilkėnų malūne užmūrytų žmonių vaiduoklius, ar apie Švėkšnoje augančią reto medžio rūšį, žinomą nuo dinozaurų laikų.

„Kuo ypatinga Švėkšna? Čia pat yra vienu stulpu pažymėta Didžiosios, kitu – Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto, siena, išbuvusi nuo Melno taikos. Čia, pro pasienio komendantūrą, ėjo kontrabandininkų ir knygnešių keliai. Miestelio aikštė iš bruko, urbanistikos paminklas, nenukentėjo nė per vieną iš karų, tačiau 1925-aisisiais didžiulis gaisras be namų paliko 800 žmonių… Ant tų pačių pamatų žmonės atstatė namus, bet jau ne medinukus”.

„Prideda” proto

„Kuo švėkšniškiai išsiskiria? Atkaklūs. Pažįstate dviejų nuo gimimo aklų žmonių šeimą, išauginusią šešetą vaikų? Visokių yra. Štai Lauryno Ivinskio kalendoriuje yra vienas priežodžis: „Švėkšniškia pirmiau ne kreip torielką – kiš svečiui arielką”, – juokauja P. Čeliauskas.

Čionykštė psichiatrijos ligoninė lyg tapusi pretekstu pasišaipyti: supykę „siunčiame” vienas kitą gydytis į Švėkšną.

„Bet mes čia tik pridedam proto tiems, kam trūksta”, – šypsosi pašnekovas, pridurdamas, jog ligoninę 1939 metais pastatė vienuolės seserys elzbietietės, ji ypač pravertė 1943 metais krašte kilus šiltinės epidemijai.

Apie Lietuvą – esperanto kalba

P. Čeliauskas „šviečia” ne tik tautiečius, bet ir visą pasaulį. Ir ne bet kaip, o esperanto kalba.

„Neįmanoma suskaičiuoti, kiek yra ja kalbančių, kaip ir žaidžiančių šachmatais. Hitleris ją draudė, vadindamas „žydų ir komunistų” kalba, o Stalinas persekiojo kaip „sionistų ir kosmopolitų” kalbą”, – aiškino šviesuolis, kuriam teko vykti į pasaulinius esperantininkų kongresus Kinijoje, Švedijoje, Kroatijoje, Prancūzijoje ir kitur.

Į esperanto kalbą P. Čeliauskas išvertė A. Baranausko „Anykščių šilelį”, S. Nėries eilėraščių rinkinį Čiurlionio paveikslų tema, „Eglę Žalčių Karalienę”. Ir praėjusiais metais pasauliniame esperantininkų kongrese įvairiausių rasių žmonės dalinosi jo išverstais tautiečių literatūros šedevrais.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.