Maskva purtosi draugystės su Iranu ir tuo pačiu metu stiprina ryšius su Palestina ir Iraku.
Siekdama stiprinti įtaką Artimuosiuose Rytuose bei padidinti savo, kaip pasaulinio lygio žaidėjo, statusą, Rusija ilgai rėmė Iraną ir gynė jo branduolinę programą. Per beveik metus trukusią draugystę Rusija kumščiais daužė krūtinę norėdama įtikinti pasaulį, kad Irano branduolinė programa nukreipta išskirtinai į taikų atominės energijos panaudojimą, o skandalingasis prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas – demokratiškas ir civilizuotas žmogus. Dabar atrodo, kad ši draugystė baigėsi – Irano prezidentas pasirodė nepakankamai civilizuotas netgi draugystei su Rusija. Nors Maskva nedemonstruoja agresyvios politikos Teherano atžvilgiu, ji rodo aiškius ženklus, kad jos prioritetai regione krypsta į Palestiną ir Iraką.
Bušero projektas sustabdytas
Svarbiausias Rusijos paramos Iranui ženklas pastaruoju metu be abejonės buvo Bušero atominės jėgainės statyba. Milijardus kainuojantį projektą įgyvendino Rusijos specialistai. Taip buvo mėginama įrodyti tarptautinei bendruomenei, kad Irano branduolinė programa yra visiškai taiki – juk projektą prižiūri ir vykdo Rusija. Tačiau šiandien Maskva kiek pakeitė toną. Gal dėl to, kad pati nebelabai tiki Irano taikingumu, o gal dėl kur kas merkantiliškesnių priežasčių – Iranas nelabai turi kuo atsiskaityti už Rusijos paslaugas, o gal tiesiog Vladimirui Putinui nepatiko, kad pasaulis jį ėmė gretinti su nenuspėjamu Irano lyderiu, nuolat žadančiu nušluoti nuo žemės paviršiaus tai Izraelį, tai visus „JAV vadovaujamus kryžiuočius”.
Pirmą žingsnį padarė Rusijos atominės energetikos ministerija, kai pareiškė, kad artimiausiu metu neplanuoja pradėti tiekti Iranui branduolinio kuro. Kitaip tariant, Rusija atsisakė tiekti kurą Bušero jėgainei, kurią pati ir stato. Nors, tiesa sakant, ir statybos sustabdytos. Formali priežastis – Iranas nesilaikė finansavimo grafiko. Galiausiai atsirado ir politinių reikalavimų: Maskva grasina neatnaujinti projekto realizavimo, kol Iranas neišslaptins savo branduolinės programos ir neatvers jos objektų tarptautiniams stebėtojams. Taip Maskva iškart šauna du zuikius: ir pasaulio akyse įvaizdis nesugadintas, ir proga atsikratyti draugyste su Teheranu.
Rusiją pakeis Armėnija
Maskva kratosi ne tik Bušero projekto. Netgi Rusijos ginklų gamintojai nebenori turėti nieko bendra su Iranu. Po metus trukusios demagogijos Rusija atrodo nuleido rankas ir pripažino, kad Iranas nėra patikimas partneris. Tačiau visiškai mesti jį likimo valiai taip pat negalima. Tai gali atbaidyti nuo Rusijos kitus potencialius partnerius. Todėl santykius su Teheranu Maskva perkelia į jiems kur kas labiau tinkantį regioninį lygį. Panašu, kad estafetę perima artimiausia Rusijos sąjungininkė Kaukaze – Armėnija.
Tuo metu, kai Maskva iš lėto ėmė tolintis nuo Teherano, Armėnija pradėjo derėtis su Iranu dėl daugybės bendrų projektų. Jau susitarta dėl dujotiekio tiesimo, geležinkelių ir automobilių kelių infrastruktūros plėtros. Visai neseniai sutarta dėl visiškai mistinio projekto – 200 km naftotiekio iš Irano į Armėniją tiesimo bei naftos perdirbimo gamyklos statybos Armėnijoje. Iš pirmo žvilgsnio, viskas atrodo paprasta: šalys plėtoja energetinį bendradarbiavimą ir nieko čia ypatingo. Anaiptol. Naftos perdirbimo gamyklos paprastai statomos šalia naftos telkinių arba netoli uostų, kitaip tariant, kad jų produkciją būtų kuo lengviau transportuoti. Šiuo atveju statoma Armėnijoje, kuri naftos transportavimo prasme yra aklavietė.
Kai kurie ekspertai teigia, kad taip Iranas ruošiasi karui su JAV. Suprask, amerikiečiai nebombarduos iraniečių gamyklos, esančios Armėnijoje. Gal ir taip, bet juk galima paprasčiausiai subombarduoti naftotiekį ir gamykla sustos. Taigi, karinės priežastys neatrodo labai įtikinamos. O tai, kad projekte dalyvauja „Gazprom” (faktiškai kontroliuojantis Armėnijos energetiką), rodo, kad projektas gali būti grynai politinis. Santykiams su Maskva atšalus, Iranas gauna paguodos prizą – intensyvų bendradarbiavimą su Maskvos satelite Armėnija.
Nauji Maskvos partneriai
Atsiribodama nuo Irano, Rusija mėgina sugrįžti į Irako energetikos rinką. Rugpjūčio pradžioje Maskvoje apsilankė Irako naftos ministras Husseinas Shahrastani. Vizitui buvo skirtas ypatingas dėmesys tiek iš politinės Rusijos vadovybės, tiek ir iš didžiausių energetikos kompanijų pusės. Kol kas tai tik geri ketinimai, bet vilties Maskvai yra. Irako ministras pareiškė, kad svarstant Rusijos kompanijų (pirmiausia „Lukoil”) dalyvavimą projektuose Irake nebus paisoma jokių politinių preferencijų. Kitaip tariant, Irakas nepaisys JAV nuomonės, jei Rusijos kompanijos pasiūlys tinkamas ekonomines sąlygas.
Visgi bene didžiausias Rusijos užsienio politikos laimėjimas Artimuosiuose Rytuose – glaudūs ryšiai su Palestinos autonomijos lyderiais, šiuo metu tarpusavyje kovojančiais „Hamas” ir „Fatah”. Rusija yra vienintelė pasaulio valstybė, palaikanti iš esmės gerus santykius ir su Mahmoudu Abbasu, ir su jo priešininkais „Hamas”. Su abiem palestiniečių partijomis Maskva žaidžia meistriškai. Dar prieš mėnesį demonstravo palankumą „Hamas” ir tvirtino, kad būtent ši partija atviresnė deryboms ir labiau linkusi į nuolaidas. O štai šį mėnesį, per M.Abbaso vizitą Maskvoje, V.Putinas pavadino jį „palestiniečių tautos ir Palestinos autonomijos vadovu”. „Fatah” partijai pažadėta visokeriopa parama, pirmiausia – ginklais.
Jei Rusijai išties pavyks sėkmingai tarpininkauti sutaikant palestiniečius, jos politinis svoris arabų pasaulyje be abejonės išaugs. O galima ekonominė invazija į Iraką leistų netgi sudaryti rimtą konkurenciją JAV. Jei tai įvyktų, Maskva tvirtai uždėtų ranką ant pasaulinių naftos kainų reguliavimo svirties – tikslo, kurio ji siekia jau ne vienerius metus.