Visi jau senokai įprato restorane – kavinėje „Kolonadoje” matyti vis naujas, dažniausiai netradicines dailės darbų parodas, pasiklausyti gero lygio įvairios muzikos.
Liepos 31-ąją, vakarop, „Kolonadoje” buvo atidaryta jaunų dailininkių Vidos Sevrukienės ir Irmos Leščinskaitės tapybos darbų paroda. Eksponatų autorės, o ir daugelis žiūrovų, eksponuojamus darbus priskyrė abstrakčiojo meno krypčiai. Tačiau, remdamasis savo patirtimi, nenorėčiau su tokia nuostata sutikti. Abstrakcija nelygi abstrakcijai.
Vidos darbuose aš matau ne spontanišką aliejinių dažų taškymą, pastangas kuo „čiudniau” parodyti tą patį per tą patį. Iš jos didoko formato drobių dvelkia iki skausmo atpažįstama lovatiesių, staltiesių, rankšluosčių, tautinių rūbų raštų darnos dvasia. O kai dar sužinai, kad šis juostinis persipynimas yra ne įdomios faktūros siekimas, o tiesiog senų, kukliuose namuose, be dirbtuvės, nerealizuotų darbų gelbėjimas, pjaustant juos juostomis ir pinant naujus fonus naujiems sumanymams parodyti – įspūdis dar sustiprėja. Beje, kai kurių tų persipynimų net liesti nereikia. Jie ir be teptuko prisilietimų yra įdomūs. Iš kur visa ta lietuviška giluminė dvasia? Gal iš proproprobobutės sugrubusių rankų išaustų kraičio turtų, o gal prosenelio pasiūtų žirgų pakinktų papuošimų ar pastatyto kryžiaus ornamentų prie sodybos vartelių.
Vida, beje, prie kiekvieno savo darbo lyg papildą talpina ilgokas žodines reminiscencijas, kurios, mano manymu, šiek tiek apriboja laisvą įėjimą į paveikslo poveikio gelmes, galimybę laisvai suvokti paveikslo detales ir visumą.
Vida neapsiriboja tik aliejine tapyba. Ji bando įvairias technikas: koliažą, grafiką, piešinį, taikomosios dailės sritis. Beje, autorė yra baigusi ne tik Valstybinę dailės akademiją, bet ir Valstybinį kūno kultūros institutą! Vida įsitikinusi, kad sveikas menininkas geriau negu paliegęs (prisiminė Stasį Krasauską). Vidos kūrybinė biografija, prasidėjusi 1997 m., intensyviai tęsiasi. Dalyvauta daugelyje parodų gimtajame Vilniuje, 2004 m. pelnyta narystė Lietuvos dailininkų sąjungoje.
Irma, kuri savo darbus irgi apšlaksto abstrakcijos vandeniu ir kuri, beje, likimui panorėjus, studijavo kartu su Vida, kūryboje nė kiek nepanaši į savo kolegę. Mane sužavėjo ant statybiniais dažais (dažnai geltonais) nerūpestingai gruntuotų drobių plonyte, grakščia markerio linija nutapyti gal sudžiūvusių kmynų, grikių ar aviečių, o gal kraujažolės stiebeliai. Tos linijos ne „saldžios”, ne manieringos – jos greičiau Irmos širdelės virptelėjimai. O gal tai gimtųjų Varėnos pievų žydėjimo, rudeninės brandos abstrakcijos dalis. Šia prasme aš sutinku su abstrakcijos apraiškomis Irmos darbuose.
Vienas jos darbas pavadintas gan konkrečiai – „Itališkas peizažas”. Keletą kartų buvau Italijoje ir galiu pasakyti, kad šiame darbe itališkos dvasios tikrai netrūksta, ypač venecijietiškų apraiškų. Viduramžių damos šalia dožų rūmų, grakštūs, tipiški judesiai ir reveransai, o vietomis apsilupusių sienų ploteliai su lyriškais gėlių ženklais ir faktūromis praplaukia pro mus, versdami susimąstyti. Su puodeliu ekspresso kavos ar venecijietiška kauke rankoje. Kokia čia abstrakcija, čia istorinė drobė su charakteringais autentikos pėdsakais.
Pasirodo, Vida ir Irma yra ne tik gabios dailininkės, bet nestokoja ir humoro jausmo.
Žinome, kad moteriai šeimoje būti menininke – toli gražu nelengva dalia. Pateikus autorėms klausimą – kaip jos sprendžia šį klausimą, Vida atsakė: „Žinojo, ką veda”, o Irma patikino, kad namuose jau kelioms dienoms priruošta karbonadų visai šeimai. Belieka tik pakepti. Beje, Irma šalia tų karbonadų ruošimo sugebėjo sudalyvauti 29 Lietuvos bei tarptautinėse parodose, 6 simpoziumuose, surengti 6 personalines parodas, 2001 m. tapti Lietuvos dailininkų sąjungos nare.
Na, o pabaigai norėčiau, žvelgdamas į vieną Vidos paveikslą, parašyti tokią sentenciją: „Važiuodamas iš malūno senelis miltuotomis rankomis užmetė ant nuvargusios kumelaitės šiltą gūnią. Ir liko ant tos gūnios balti pėdsakai – lyg portretas, lyg paukštis, lyg gėlė… O senelis, susimąstęs, vežė į namus miltus, kad iškeptų iš jų rupią duoną Lietuvos menininkams išmaitinti…”
Alfonsas Šuliauskas
„Druskininkų naujienos”