Arabiško haremo paslaptys

Haremas – absoliučios vyro valdžios moteriai simbolis. Rytietiškos egzotikos apoteozė, prabangos ir žlugusių vilčių viešpatavimas. Haremas (arabiškai „haram” – uždrausta) iš tikrųjų – tik musulmonų namų moterų pusė, kurioje gali lankytis tik šeimininkas ir jo sūnūs.

Halifato užkariavimų laikais, kai musulmonų pasaulio valdovams nestigo vergių, tapo madinga rinkti įvairiatautes sugulovių kolekcijas. Jos akivaizdžiai rodė emyrų ir sultonų valdžią bei turtą. Vieta, kurioje laikė belaisves, vadinosi „dar as saadat” – laimės namais. Didžiausiais „namais” tapo Stambulo haremas. Visos seralio moterys buvo vergės, laisvos turkės ten nepatekdavo. Suguloves vadino „odalik”. Šiek tiek vėliau europiečiai pridėjo raidę „s” ir išėjo „odaliska”. Sultonas iš odaliskų išsirinkdavo iki septynių žmonų. Tos, kurios tapdavo žmonomis, būdavo vadinamos „kadyn” – ponia. Svarbiausia „kadyn” tapdavo pirmagimio motina. Šiek tiek žemiau ant hierarchijos laiptų stovėjo favoritės – „ikbal” – sumanios meilužės ir tikros gražuolės. Šios moterys gaudavo atlyginimą, nuosavus apartamentus ir asmeninių vergių.

Grožis – galios šaltinis

Odaliskos turėjo tik vieną galimybę pakilti hierarchijos laiptais – pagimdyti vaiką. Tam reikėjo pelnyti sultono dėmesį, o tai buvo labai sudėtinga, nes tūkstančiai konkurenčių laukė savo eilės. Sugebėjimas atkreipti persisotinusio vyro dėmesį ir sužadinti jo geismą buvo išgyvenimo reikalas. Tiko bet kokios priemonės. Įvairiose šalyse gimusios vergės į haremą atsinešdavo nacionalinių aksominės odos ir vyšnias primenančių lūpų paslapčių.

Parfumerija

Haremų laikais Rytų medicina klestėjo. Išmintingi gydytojai tabibai nepaliaudami triūsė, kad gražuolės galėtų džiuginti savo poną. Galiausiai po „laimės namų” skliautais gimė unikalus grožio kūrimo ir palaikymo menas. Nepaisant aukštų sienų ir tvirtų užraktų, jis turėjo didelės įtakos tam, kas dabar vadinama šiuolaikine parfumerija. Pro haremų sienas į Europą prasiskverbė odos priežiūra naudojant aliejus ir augalinius ekstraktus, masažas, muilas ir kvepalai.

Veidas

Rytų gražuolių makiažas buvo ryškus ir kontrastiškas. Veidus padengdavo baltalais, gipso bei kreidos tirpalais ir pastomis. Ant viršaus tepdavo ryškius cinoberio skaistalus, vokus dažydavo šafrano antpilu. Skruostams rausvinti naudojo smulkius raudonus dygmino miltelius ir arnebijo šaknis. Dėl papročio, įpareigojančio moteris uždengti veidą, Rytų gražuolės ypač akcentuodavo akis. Todėl šiai kūno daliai būdavo skiriamas ypatingas dėmesys. Akys turėdavo užkariauti vyro širdį iš pirmo žvilgsnio. Haremų gyventojos pešiodavo antakius, blakstienų priežiūrai naudodavo stibį, kurį gamindavo iš avino riebalų, migdolų aliejaus, usmos, basmos ir paties stibio. Jį tepdavo plonu mediniu pagaliuku, kai kada pridėdavo pelenų. Buvo manoma, kad stibis turi gydomųjų savybių ir gerina regą, todėl juo akis tepdavo net ir kūdikiams. Rytų moterys, norėdamos, kad lūpos būtų raudonos, kramtydavo betelį – pastą iš betelio pipiro, palmės sėklų bei kalkių. Dantis balindavo priemone, pagaminta iš akmens druskos, mėtų, irisų ir pipirų. Kramtomąją gumą pakeisdavo cinamono lazdelės.

Kūnas

Padavimas byloja, kad pats Pranašas atsisakė imti laišką iš moters, kurios rankos nebuvo papuoštos chna. Kūno puošyba chna – vienas seniausių Rytų menų. Manoma, kad jis kilo iš Indijos. Šiandien chna raštai tapomi iškilmingoms ceremonijoms, dažniausiai vestuvėms. Nuotakos piešiniais puošiamos nuo rankų pirštų iki dilbio ir nuo kojų pėdų iki kelių..

Rytų tradicijos reikalavo, kad moters oda būtų lygi. Todėl haremų odaliskos nereikalingos „augmenijos” atsikratydavo medaus, molio ir kiaušinių mišiniais. Norėdamos sudrėkinti odą, į ją įtrindavo natūralių aliejų.

Ypatingą vietą saugant puikiųjų vergių grožį ir sveikatą užėmė chamam – rytietiška pirtis.