Lietuvos politinės sistemos krizė nemažėja, veikiau atvirkščiai – politinės, moralinės krizės apraiškos pastebimos ne tik valstybės valdymo, bet ir kitose viešojo gyvenimo srityse. Būdinga jos apraiška, tai – strateginį, kompetentingą valdymą keičiantis oligarchinis klaninis valdymas, kai į svarbius ir atsakingus postus skiriami asmenys, vadovaujantis ne jų dalykine patirtimi ar organizacinėmis ir moralinėmis savybėmis, o įtakingais giminystės, draugystės ryšiais ar tiesiog privačiais verslo interesais. Ne išimtis – kultūros ar visuomenės informavimo priemonių sritys.
Visiškai neseniai Lietuvos televizijos 2-ojo kanalo direktoriumi buvo paskirtas aiškios dalykinės ir profesinės patirties neturintis Martynas Kėvišas. Jo išsilavinimą liudija tik bakalauro diplomas, įgytas liūdnai pagarsėjusiame tarptautiniame Konkordijos universitete Estijoje. Šiandien šis savo veikla Lietuvoje niekuo nepasižymėjęs, darbo patirties žemesnėse grandyse neturintis 25-metis bakalauras tampa vieno iš svarbiausių televizijos kanalų vadovu. Spauda teigia: M.Kėvišas atėjo konkurso keliu. Bet nieko nežinoma apie kitus 13 tokio svarbaus konkurso dalyvius. Tad ar galėjo paskyrimas į tokias svarbias ir atsakingas visuomeninio transliuotojo kanalo vadovo pareigas įvykti be Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus Gintauto Kėvišo (Martyno Kėvišo tėvo) įtakos, kurią jis turi kaip LNOBT generalinis direktorius, Nacionalinės filharmonijos, Vilniaus festivalių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos tarybos bendradarbis ar narys?
Ši aplinkybė juo labiau verta dėmesio, prisimenant pastarųjų metų G.Kėvišo veiklą. 2002 metais, Valstybės kontrolei vykdant Nacionalinės filharmonijos auditą už G.Kėvišo vadovavimo laikotarpį, buvo nustatyti grubūs finansinės veiklos pažeidimai tiek pačioje Filharmonijoje, tiek Vilniaus festivalio veikloje. Dėl šių pažeidimų buvo tiesiogiai nurodyta ir G.Kėvišo atsakomybė. Valstybės kontrolės išvadas patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Tačiau įtakingi G.Kėvišo „globėjai” užglaistė akivaizdžius faktus, o tuometinė Lietuvos kultūros ministrė Roma Žakaitienė visiškai nekreipė dėmesio į Valstybės kontrolės išvadas. Martyno Kėvišo paskyrimas LTV 2-ojo kanalo direktoriumi leidžia daryti prielaidą, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomas visuomeninis transliuotojas pajungiamas vienam kultūros verslo klanui. Dabar sklindančios kalbos apie galimą LTV 2-o kanalo privatizavimą tai faktiškai patvirtintų, tačiau būtų per vėlu: mokesčių mokėtojų pinigai būtų jau pagrobti. Ar tokia įvykių eiga būtų priimtina?
Kita vertus, pastaruoju metu vis dažniau pastebima akivaizdi visuomeninio transliuotojo eterio cenzūra. Ypač tai ryšku informacinėse LTV laidose, kuomet visuomenei aktuali informacija LTV eteryje visiškai išnyksta arba pateikiama labai rezervuotai. Tai verčia pagrįstai nerimauti, kad LRT vadovybė yra įtakojama tam tikrų politinių jėgų ir oligarchinių grupių, o visuomeninis transliuotojas netenka objektyvumo. Akivaizdu, kad tai neigiamai atsiliepia LTV laidų kokybei ir kūrybiškumui, o paties visuomeninio transliuotojo viduje įsigali baimingas prisitaikėliškumas.
Visa tai prieštarauja demokratinės, teisinės valstybės ir moralumo principams ir gilina pilietiškumo bei valstybingumo krizę Lietuvoje.
Arvydas Akstinavičius,
Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas ir
Romualdas Ozolas,
Lietuvos centro partijos pirmininkas
Kevisas tikras kvesa 😡