Ką paliko Elbai Napoleonas

Tai, apie ką svajojo ginklanešys Sanča Pansa, galėjo būti Elba. Trečia pagal dydį Italijos sala po Sicilijos ir Sardinijos idealiai tiktų ramiai gubernatorystei, pamiršus visus pasaulio vargus ir jį patį.

Toskana, garsėjanti vynuogynais ir itališkais peizažais, turi dar šį tą gera – Elbos salą. Iš Piombino į salą laivai kursuoja dažnai. Todėl nieko keista, kai internetu nusipirkus išankstinį bilietą į laivą automobilį praleido valanda anksčiau, nei įrašyta biliete. Argi gaila, jeigu jis pustuštis? Italai ne biurokratai. Valanda kelionės žvalgantis į nedideles salas ir jūrą, labiau panašią į autostradą su nuolat kursuojančiais laivais, ir išnyra rusvi Portoferajo namų stogai.

Elboje tik 35 tūkst. gyventojų. Ir net 147 kilometrai krantų. Šiaurėje Ligūrijos, pietuose Tirėnų jūra skalauja salą – seną etruskų archipelagą. Su vynuogynais, kalnais, mineralais ir saulėtais paplūdimiais. Gyventojai taikūs, ramūs ir nusiteikę amžinai ilsėtis – niekur neskuba. Ir labai mėgsta salos vyną, kurio pasirinkimas ir kainos tinka truputį vargetoms ir visiškiems turtuoliams.

Nori ar ne, nuo pirmų minučių saloje protas ir jausmai užsimiršta ir pavirsti salos gyventoju. Rūpesčiai paskęsta Tirėnų jūroje, o nerimas dėl ateities išgaruoja kaip rytinis rūkas virš Stellos įlankos. Elba turi savybę užmigdyti budrumą. Turbūt todėl ji tapo Napoleono tremties vieta. Kad čia jis užmigtų, užmirštų karus, sostą ir moteris. Kadangi jo protas ir jausmai buvo kitokie, nei žmonių, nieko neužmiršo. Ir vieną naktį dingo iš salos.

Šokiai visoms kartoms

Po dviejų dienų supratau: Elba – nei rojus, nei pragaras, nei žemė. Ramus užutėkis, įtraukiantis tave visą. Nieko negalvoji, jautiesi gerai. Taip, kaip iš širdies linkėjo prieš ištekant mama.

Už Portoferajo, į kurį atplaukia laivai iš Piombino, pavažiavęs dešimt kilometrų, surasi ne vieną kempingą. Mums patiko „Le Calanchiole“, kuris, kaip beveik visi saloje, turi savo paplūdimį. Galima įsikurti ant jūros kranto – kalnelio, galima po medžiais kiek toliau. Ir nebijoti, kad pučiant stipriam vėjui turistinį stalą rasi eukalipte. Čia daug akmenų, kuriais galima tvirtai jį priremti. Nenuneš. Vakare maudydavomės tuščiame paplūdimyje, atsisėdę ant akmens išgerdavome Elbos vyno. Paplūdimys tuščias, jame tik palikti skėčiai nuo saulės ir vaikų žaislai. Galima palikti ir kuprinę ar kėdę – ryte ar po savaitės daiktus rasi toje pačioje vietoje. Kempingas – autonomiška teritorija. Ir tie, kurie jame gyvena, gerbia vienas kito nuosavybę. Jo darbuotojas Marco netgi atidavė mums pasus! Kituose Italijos kempinguose juos besąlygiškai privatizuodavo administracija ir atiduodavo tik prieš išvykstant. Tačiau čia juk Elba! Vakarais kempinge vyksta šokiai: pusę devynių vaikams, devintą – tėvams. Smulkutė šokių mokytoja išjudina visokius šokėjus. Pensininkai, prarastoji ir auksinė kartos – visi vienodai smagiai šoka. Net skeptikai. Dar ir šiandien prieš užmiegant ausyse suskamba Elbos šokių motyvas. Svarbu, kad smalsi kaimynė pro langą nenužiūrėtų, kaip vakarais kraipai klubus. Dar pamanys, kad laimėjai Teleloto prizą ir nustos sveikintis. Geri santykiai man svarbu.

Imperatoriaus palikimas

Visgi Elbos šokiai ir vynas nenukonkuravo jos didžiausios įžymybės – Prancūzijos imperatoriaus Napoleono. Į Elbą jis atvyko 1814 metų pavasarį. Tiksliau, jis čia buvo ištremtas. Napoleonui buvo siūlyta rinktis iš trijų salų: gimtosios Korsikos, Korfu ir Elbos. Tiko ši. Todėl šiandien tai, kas traukia turistus į Elbą, yra ne vien poilsis. Tačiau ir Napoleono pėdsakai su jo vilomis ir kilnojamuoju turtu. Portoferajyje šeštadienio vidurdienį Napoleono rezidencijoje „Villa dei Mulini“ buvome vieninteliai lankytojai. Vilos-muziejaus darbuotojai vartė žurnalistų pažymėjimus ir suko galvą – kas ta Lietuva? Padėjome susigaudyti, priminę futbolo rungtynes tarp italų ir lietuvių Neapolyje. Maloniai leido apžiūrėti vilą nemokamai. Joje yra Napoleono biblioteka su knygomis, kurios atvežtos iš Fontenblo. Vaikščiojant po imperatoriškus kambarius su to meto baldais ir Napoleono asmeniniais daiktais, jo biblioteka ir netgi autentiška lova, persekiojo jausmas, kad jie laukia sugrįžtančio šeimininko. Pirmame aukšte palikta ir salos vėliava. Sakoma, kad jos dizaino autorystė priklauso Napoleonui. Tai trys auksinės bitės ant raudonos juostos baltame fone. Per devynis mėnesius Napoleonas suspėjo saloje įvykdyti valdymo reformą. Jis organizavo kelių statybos darbus, įtvirtino teisės pagrindus ir netgi įkūrė teatrą. Be to, turėjo savo rezidenciją užmiestyje – Villa San Martino. Joje šlama palmės, jau prinoko aplesinai, vaikšto kelios turistų grupės ir ilsisi kryžiažodžius sprendžiančios muziejaus budėtojos. Jos leidžia viską – net filmuoti, fotografuoti, nors ženklai rodo, kad tai draudžiama. Galima pabandyti griūti į imperatorišką lovą ar fotelį, bet kameros fiksuoja turistų judesius. Tad gal geriau nerizikuoti ir neapkrauti italų žurnalistų darbu. Nors tingią vasarą tokia pikantiška naujiena turbūt praverstų. Iš San Martino vilos puikiausiai matyti Portoferajas ir jūra. Tas vaizdas buvo nuolatinis imperatoriui esant joje. Viename kambaryje yra lubos su dviem paukšteliais, laikančiais juostelę snapuose. Tai simbolizuoja Napoleono ir žmonos habsburgietės Marijos Luizos išsiskyrimą. Ir ištikimybę. Apie tai palikime spręsti restauratoriams ir idėjos sumanytojams. Istorija nenutyli fakto, kad į Elbą pas Napoleoną buvo atvykusi ir visai ne jo žmona, o mylimoji ponia Marija Walewska. Kaip teigia istorikai, kartu laiką jie leido Marciana Marina apylinkėse. Drąsi moteris. Visgi nuo Lenkijos nemažas gabalas kelio sausuma, jūra. Ir tiek priešų.

San Martino vilos apačioje įkurta grafo Demidoffo galerija. Joje visų, kiek tik Napoleono gyvenime buvę, mūšių maketai, paveikslai. Šią vasarą veikia dailininko Italo Bolano paveikslų paroda. Maniau, kad šį tą nutuokiu apie tapybą. Tačiau ši buvo per daug originali. Austerlicas pavaizduotas sumaišius raudonas, mėlynas ir juodas spalvas. Kiti paveikslai irgi panašūs: užteptos spalvos, be kontūrų ar kažko reikšmingesnio. Prisiminiau, kad panašių esu mačiusi. Keturmetė draugės dukra tokius mėgsta piešti. Reikėtų perspėti, kad neišmestų. Kartais tai tampa menu.

Porto Azzurro ir mineralai

Smagu apvažiuoti salą ankstų šeštadienio rytą. Ji tyli, siauruose kalnų keliuose nė vieno automobilio, nė vieno gyventojo. Atrodo, kad visi kažkur išvyko ar plūduriuoja jūroje esančiose jachtose. Dideli kaktusai, saugantys pakrančių kalvas ir žydintys geltonai, kaip egzotikos prieskonis ramybės paveikslui. Pasislėpus tarp jų gali visą dieną ilsėtis ir žvelgti į Montekristo salą, kurią vaizdžiai ir jaudinamai aprašė tėvas Alexandras Dumas, apgyvendinęs ten grafą Montekristą. Arba gėrėtis Korsika, kuri taip gerai matyti, kad net Bastia namų stogus gali suskaičiuoti. Čia yra vieta, pavadinta Napoleono foteliu. Jis dažnai sėdėdavo ir žvelgdavo į savo gimtinę. Tačiau į ją nebėgo. Turbūt gerai žinojo, kad savam krašte pranašu nebūsi. Buvo kitame. Važiuojant aplink salą, galima sustoti mineralų muziejuje. O jeigu nesinori kvaršinti galvos eksponatais, tuomet galima apsilankyti Porto Azzurro miestelyje. Ir jo papuošalų parduotuvėse. Įvairiaspalviai papuošalai autentiški, pagaminti iš iškastų saloje mineralų. Apdirbti čia pat esančiose dirbtuvėse. Dailiai įpakuotą į dėželę su salos žemėlapio vaizdu gali namo parsivežti. Jeigu nori, parduos ir vieną akmenuką. Kai kasdienybė išgarins paskutinius romantikos lašelius rudeniop, pasipuoši Elbos brangenybe. Veikia geriau už kas vakarą per TV reklamuojamą imuninę sistemą stiprinantį jogurtą.

Sugrįžti galima bet kokiu oru

Napoleonas nebuvo Sanča Pansa. Jam reikėjo valdyti Europą, ne vieną salą. Gubernatorystė Elboje prilygo devynių mėnesių nuotykiui prieš dar vieną mūšį. Neatsisveikinęs su draugiškais salos gyventojais imperatorius išplaukė ir daugiau čia negrįžo. Nežinau, kaip jam tai pavyko? Po vienos savaitės iš Elbos niekur nesinori kelti kojos. Jeigu ne iš anksto nupirkti bilietai, gal dar šiandien vakarais ten šokčiau. Pavojinga Elbos ramybė. Tačiau labai viliojanti. Patirti ją verta vien dėl to, kad žinotumei: yra tokia vieta, kurioje galima pamiršti kilmę, turtą, laimėjimus šeimos ir darbo baruose ir netgi grasinimus pasaulio pabaiga bei klimato atšilimu. Ir į kurią galėsi visada sugrįžti. Europoje nebeliko sienų, baigėsi mūšiai ir imperatoriškos patrankos iššauna nebent per šventes.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

1 komentaras į "Ką paliko Elbai Napoleonas"

  1. Zuikutea

    Puikiai papasakota 😀

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.