Po Lietuvos dvarus keliavę lietuvių ir latvių paveldosaugos specialistai įsitikino, jog situacija šiose šalyse panaši: jei dvarus ir pilis nusiperka ir restauruoja bei rekonstruoja privatūs asmenys, dirbama greitai, ryžtingai, tačiau padaroma nemažai klaidų. Jei darbo imasi valstybė – užtrunka labai ilgai.
Jeigu labai labai nori – gali turėti ir dvarą, gal net pilį. Ir ne iš silikatinių plytų ar putplasčio blokelių bei gipskartonio plokščių suręstą, kaip daugelis šiuolaikinių pastatų, o tikrą – senovinį dvarą.
Tereikia „mažmožio” – pinigų ir fantazijos. „Be pinigų nebūtų fantazijos”, – papildo Širvintų rajone stūksančio prabangaus Šešuolėlių dvaro administratorius Ugnius Dėdynas ir šypsosi.
Po šį ir kitus Lietuvos dvarus bei pilis keletą dienų keliavo būrelis paveldosaugos specialistų – mūsų šalies Švenčionių ir Latvijos Kraslavos rajonų savivaldybių darbuotojai, Latvijos dvarų, pilių ir rūmų asociacijos atstovai.
Degė, bet nepasidavė
„Žinau 365 būdus investuoti pinigus taip, jog jie kasmet atneštų 20-30 procentų pelno”, – neslepia Vidiškių dvaro (Ignalinos r.) savininkas Kęstutis Mozeris.
Tačiau šis netrukus 50 metų jubiliejų švęsiantis teisininkas ir nekilnojamojo turto verslininkas pasielgė, kai kurių jo pažįstamų nuomone, kaip mažas vaikas – sukišo ne vieną milijoną į seno ir baigiančio griūti Vidiškių dvaro pirkimą ir restauravimą. Žmogus sumanė čia, 5 kilometrai nuo Ignalinos, įsteigti aukštos klasės viešbutį.
Restauravimo ir rekonstravimo darbus K.Mozeris pradėjo prieš trejus metus, bet pabaiga dar toli toli. Būtų ji gerokai arčiau, bet kai praėjusį rudenį restauratoriai jau buvo bebaigią dirbti, naktį dvaro rūmuose plykstelėjo gaisras. Ugnis buvo tokia stipri, jog pro langus veržėsi trimetriniai liežuviai. Kol ugniagesiai atlėkė, stogas ir daug kitų medinių rūmų dalių supleškėjo.
Užsispyrėlis K.Mozeris pradėjo iš naujo, ir dabar jo dvaro kiemas vėl taip prikimštas statybinių medžiagų ir technikos, jog jame vos tilpo mūsų autobusiukas. Centriniai rūmai apsupti pastolių, po kojomis krūvos žvyro ir gelžgalių, kaukši statybininkų plaktukai ir žviegia pjūklai. Tačiau degėsių beveik nebėra.
Energingas savininkas vedžiojo mus po rūmus ir tvirtino, kad bent pirmąjį jų aukštą padarys tokį, koks buvo prieš du šimtmečius, kai čia šeimininkavo to meto dvarininkai. Sovietmečiu dvarą nacionalizavus, buvo įkurdinta apylinkės tarybos raštinė, kultūros namai, biblioteka, telefonų stotis.
Pinigų restauravimui iš europinių fondų K.Mozeris sakė negavęs, nors prašęs. „Jie atitenka saviems, o aš toks nesu”, – tvirtino verslininkas. Paklaustas, kada grįš investuoti savi milijonai, ranka numojo: „Niekada. Išlaidauju čia ne dėl verslo, o todėl, kad mėgstu grožį.”
Globoja menininkas
Statybose dabar paskendę ir Zyplių bei Bistrampolio dvarai, tik jų savininkai kitokie. Neoklasicizmo stiliaus XIX amžiaus Zyplių dvaras stūkso Šakių rajono Lukšių miestelyje ir priklauso savivaldybei, o rūmų atstatymui diriguoja šio miestelio seniūnas Vidas Cikana.
V.Cikana – dailininkas ir skulptorius, jo skulptūros ir koplytstulpiai išsibarstę po visą Lietuvą ir už jos, o menininkai, kaip žinoma, dvarų meną vertinti moka. V.Cikaną dar sovietmečiu tąsė KGB už tai, jog šis sūduvis prikabino prie Zyplių dvaro rūmų plakatą „Nustokite naikinti šį pastatą!” Mat antrajame aukšte apgyvendinti kolūkiečiai pirmajame rūmų aukšte augino kiaules, o krosnis kūreno kambarių parketu.
Kai vėliau miškininkai užsimojo kirsti rūmų parką, V.Cikana nuvažiavo į Miškų ūkio ministeriją ir pagrasino susideginti.
Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę Lukšių miestelio žmonės kraštietį V.Cikaną išrinko savo seniūnu ir ligi šiol jo iš šio posto nepaleidžia. Dienomis seniūnas pasirišęs kaklaraištį vadovauja seniūnijai, vakare apsitaiso paprasčiau ir sargauja dvare su dviem šunimis, o nugnybęs nuo šio darbo laiko, kala iš akmens bei metalo skulptūras. „Aš kaip buvusi SSRS: skulptorius, seniūnas, sargas ir truputį revanšistas”, – apibendrina savo biografiją V.Cikana.
Pradėjo profesionaliai
Kai rajono ir sostinės valdininkai pernelyg ilgai nepaisė V.Cikanos prašymų duoti pinigų Zyplių dvaro rūmams atstatyti, seniūnas pasikvietė savo bičiulius ir per keletą parų uždengė kiaurą rūmą stogą taip, kaip mokėjo. Valdininkai barė, bet pagaliau šiek tiek pinigų davė – restauravimas prasidėjo.
„Šiame dvare darbai pradėti profesionaliai: pirmiausia uždengtas rūmų stogas, paskui pradėta remontuoti sienas”, – gyrė latviams V.Cikaną mūsų kelionės gidė, Vilniuje esančio Kultūros paveldo centro poskyrio vedėja Indrė Kačinskaitė. Pasak šios architektės ekspertės, Zyplių dvaro kompleksas buvo taip apleistas, kad jį galėjo prikelti nebent stebuklas.
Šiandien pažvelgus į statybos pastolių prikrautus rūmus bei aplinkinius dvaro pastatus, kuriuose jau vyksta meno parodos, koncertai, atrodo, jog tas stebuklas jau prasidėjo. Juo labiau, kad pagarsėjusį V.Cikaną ir Zyplių dvarą jau lanko šimtai žmonių.
Tačiau tolesniems restauravimo darbams Lukšių seniūnija pinigų nei iš valstybės biudžeto, nei iš europinių fondų negauna. Didžiumą dvaro atstatymo darbų atlieka patys miestelio žmonės. „Jei nebūčiau seniūnas, dvarą atstatyti būtų dar sunkiau”, – neslepia V.Cikana.
Ūkio ministerija 9 mln. vertės projektą „Zyplių dvaro pritaikymas turizmui” atidėjo vėlesniems metams. Jos nuomone, pirmiausia reikia finansuoti brangesnius projektus.
Perdavė dvasininkams
Panevėžio rajono Kučių kaime esančiam Bistrampolio dvarui pasisekė labiau: dabartinei jo savininkei Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrai Vilniuje įsikūrusi Verslo paramos agentūra pagaliau leido dvaro pastatų restauravimui naudoti 1,8 mln. litų. Šie pinigai buvo tam skirti iš europinių struktūrinių fondų dar prieš 4 metus.
Likusią dvarui atstatyti reikalingą sumą padengs minėtosios Panevėžio katedros įsteigta viešoji įstaiga „Jaunimo integracijos galimybių centras”, rajono savivaldybė ir keletas verslininkų, kurių pavardės neviešinamos. Bistrampolio dvarą norėjo įsigyti ir krišnaistai, bet jiems buvo atsakyta.
Klasikinės muzikos gerbėjai šį dvarą lanko jau kelerius metus – buvusiose arklidėse, kur puiki akustika, kasmet rengiamas Bistrampolio muzikos festivalis. Šią tradiciją numatoma tęsti.
Rodydamas mums XIX amžiaus pabaigoje dvarininkų Bistramų pastatytą dvaro kompleksą, Panevėžio katedros klebonas ir Jaunimo integracijos galimybių centro vadovas Rimantas Gudelis sakė, jog atgaivintuose centriniuose dvaro rūmuose bus dviejų žvaigždučių viešbutis, mat netoliese – tarptautinė automagistralė „Via Baltica”.
Namelis, kuriame kadaise veikė dvaro elektrinė, panašus į koplyčią, tad restauruotas bus taikomas religiniams tikslams. Jau atstatomas ir seniausias dvaro pastatas – ledainė ant vadinamojo Birutės kalno ūksmingame dvaro parke.
Pamažu pamažu
Prie pat Švenčionių esančiame Cirkliškio dvare įsikūrusio Profesinio rengimo centro (buvusios profesinės mokyklos) mokytojai tvirtina, jog šį dvarą ir išsaugojo būtent tai, jog jame daug metų buvo ir tebėra mokykla.
Cirkliškio dvarą XVI amžiuje įkūrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas Stanislovas Goštautas – pirmasis Barboros Radvilaitės vyras. Dabartiniai klasicizmo stiliaus Cirkliškio dvaro rūmai pastatyti XVIII amžiuje pagal, kaip spėjama, garsiojo architekto profesoriaus Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą, tačiau po keliasdešimties metų dvarininkai Mostovskiai juos perstatė.
Pastaraisiais dešimtmečiais dvaro rūmai buvo prižiūrimi ir tvarkomi valstybės lėšomis. Dabar norima pritaikyti dvarą ir turizmo reikmėms, tačiau tam gauti europinių lėšų trukdo tai, kad didžioji dvaro dalis priklauso valstybės įstaigai – Švietimo ir mokslo ministerijai.
Valstybės lėšomis daugiausia buvo tvarkomi ir klasicistinio stiliaus XIX amžiaus Rokiškio dvaro rūmai – Lietuvos didikų Tyzenhauzų, vėliau Pšezdzieckių nuosavybė. Konstantinas Tyzenhauzas, pasaulinio garso mokslininkas ornitologas, parke buvo įrengęs gamtos tyrimų laboratoriją, šiltnamiuose pasodinęs šiltųjų kraštų augalų.
Sovietinei valdžiai nacionalizavus rūmus, juose buvo įkurdintas ir tebėra Rokiškio krašto muziejus. Kaip pasakojo muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė, daug metų konservuojami, restauruojami beveik visi dvaro ansamblio pastatai, sutvarkyta parko aikštė, įrengti takai, centriniuose rūmuose atkurta ir reprezentacine miesto vieta tapo didžioji menė. Daugumą šių darbų finansavo Kultūros paveldo departamentas ir rajono savivaldybė, dirbama buvo, kaip ir Cirkliškyje, po truputį ir pamažu.
Prabanga kainuoja daug
O Šešuolėlių I kaime (Širvintų r.) esantis dvaras, kuris, specialistų nuomone, yra puošniausias Lietuvoje, restauruotas tik už asmenines lėšas. Šį dvarą prieš dešimtį metų nusipirko JAV lietuvis teisininkas Raimondas Petrauskas. Jis ir dabar daug laiko praleidžia už Atlanto.
Ši XIX amžiaus viduryje dvarininkų Jasinskių įkurta dvaro sodyba vėliau priklausė Končiams, praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje ją įsigijo ir ligi 1944 metų čia gyveno Lietuvos kariuomenės pulkininkas, prezidento Antano Smetonos bičiulis Jonas Variakojis. A.Smetona mėgo lankytis jo dvare. Sovietmečiu čia buvo kolūkio raštinė.
Pasak I.Kačinskaitės, dvaro rūmai – reto angliško kotedžo stiliaus, o jų vidus traukia stilių įvairove.
Po dvarą mus lydėjęs jo administratorius U.Dėdynas tvirtino, jog daugumą rūmų kambarių pavyko restauruoti taip autentiškai, kaip jie kadaise atrodė, „dabar netgi gražiau”. R.Petrauskas tam pinigų negailėjęs – šiam dvarui pirkti ir atstatyti išleista apie 20 mln. litų.
Tad ko stebėtis, jog čia tiesiog stulbinanti prabanga.
Dabar šis dvaras nuomojamas iškilmingiems pokyliams ir panašiems renginiams, galima apsistoti jo oficinose įrengtuose viešbučiuose. Antai pernai viena bendrovė čia surengė pokylį 1500 savo darbuotojų. Dvaro nuoma parai kainuoja 15 tūkst. litų, tačiau, kaip sakė U.Dėdynas, norinčiųjų netrūksta.
„Labai gražu, bet matyti, kad šeimininkai čia būna ne nuolatos. Apie juos praneštų pamerktos gėlės ar kitokios mielos moteriškos smulkmenos”, – mums vaikštant po rūmus sakė Latvijos dvarų ir pilių asociacijos vadovė Laima Lupike.
Romantiška pilis
Latvių paveldosaugininkams labiausiai patiko Šalčininkų rajone prie pat Lietuvos-Baltarusijos sienos stūksanti Norviliškių pilis. Ją prieš kelerius metus įsigijo muzikos ir turizmo verslininkas Giedrius Klimkevičius. Restauravimo darbams jam pavyko gauti europinių lėšų, vis dėlto nemažai investavo ir pats.
Prie pilies mus pasitikęs pilėnas – vienuolio abitu ir kryžiumi pasipuošęs Andrius Jelaga pasakojo romantišką pilies istoriją: XVII amžiaus pradžioje turtingas Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas, keliaudamas per Lietuvą, čia sutiko gražuolę grafaitę Daratą Zienovičiūtę. Įsimylėjo ir vedė.
Gražuolė nesutiko važiuoti su savo išrinktuoju į jo gimtąją Mariemburgą – teko pirkliui statyti svajonių pilį jos gimtinėje. Tačiau netrukus, kaip ir visi to meto vyrai, V.Šorcas išjojo į karą ir žuvo. Darata ilgai jo gedėjo, o paskui vis dėlto nutarė palikti nebemielą jai tapusią pilį – užrašė ją ir visą palivarką pranciškonams vienuoliams.
Pilis tapo vienuolynu iki lietuvių ir lenkų 1831 metų sukilimo prieš caro imperiją. Tą sukilimą rėmė ir Norviliškių vienuoliai, tad caro žandarams nugalėjus jie buvo ištremti, vienuolynas paverstas kareivinėmis. Vėliau čia buvo mergaičių žemės ūkio mokykla, o pastaruosius dešimtmečius pilis stūksojo apleista.
Viduramžių pramogos
Dabar restauruota ir rekonstruota romantiškoji Norviliškių pilis išnuomojama vestuvių pobūviams, čia rengiamos viduramžių vakarienės ir kitokios pramogos. Šio mėnesio pabaigoje laukuose prie pilies vyks Europos Sąjungos 50-mečiui skirtas estradinės muzikos festivalis „Be2gether” („Būkime drauge”).
Daugiau nei 50 hektarų plote šalia Baltarusijos sienos tris dienas koncertuos populiariausios Vakarų, Rusijos, Baltarusijos, Moldovos, Ukrainos ir Lietuvos grupės.
Lankytojus į Norviliškes traukia ne tik romantiška pilies istorija, bet ir nuošali egzotiška vieta. Čia – garsioji Dieveniškių kilpa su savitu kraštovaizdžiu, senoviniais gatviniais kaimais. Kilpą iš trijų pusių juosia Baltarusijos siena, o pilis su Norviliškių bažnyčia – prie pat sienos.
„Jūs esate vienoje šiauriausių Europos Sąjungos tvirtovių, – juokavo pilėnas A.Jelaga. – Kairėje pusėje nuo mūsų iki Baltarusijos tik 50 metrų, dešinėje – 300 metrų, už mūsų nugarų ši šalis – irgi tik už 300 metrų.”
Turbūt kad dar labiau sudomintų, „vienuolis” rietė istorijas apie neva šioje pilyje įsikūrusius vaiduoklius, kurių buvimą esą patvirtino ir ekstrasensai, žemėje užkastus lobius, paslaptingus kilometrinius tunelius.
Mūsų grupei didesnį įspūdį padarė viduramžių vakarienė, mat lėkštes atstojo duonos papločiai, o kurį laiką teko valgyti be šaukštų, šakučių ir peilių.
Sunkumai – panašūs
Lietuvos Švenčionių ir Latvijos Kraslavo rajonų bei Baltarusijos Braslavo rajono savivaldybės susitarė bendradarbiauti, mat paveldosaugos problemos šiuose posovietiniuose kraštuose šiek tiek panašios.
Taip gimė projektas „Naujos kultūros paveldo objektų vadybos iniciatyvos abipus sienos – Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio teritorijose”, kurį iš dalies finansuoja Europos Sąjungos Bendrijų iniciatyva INTERREG, mat ši programa remia pasienio, tarptautinį ir tarpregioninį bendradarbiavimą Europos Sąjungoje.
Lietuvoje minėtą projektą vykdo Šalčininkų rajono savivaldybės administracija ir viešoji įstaiga „Kultur”, kuri rengia ir vykdo įvairius kultūros, turizmo bei paveldo projektus. „Kultur” surengė ir šią kelionę po Lietuvos dvarus ir pilis.
Latvijoje padaryta daugiau
Pasak nemažai Latvijos ir Lietuvos pilių aplankiusio viešosios įstaigos „Kultur” vadovo Martyno Užpelkio, Latvijoje šių objektų yra gerokai daugiau nei Lietuvoje, be to, jie ten sparčiau restauruojami, pritaikomi šių dienų reikmėms.
„Mūsų šalyje yra apie 600 dvarų, tačiau tik Šešuolėlių dvare ir Norviliškių pilyje galima pernakvoti didesnei grupei žmonių. Latvijoje tokių vietų yra bent aštuonios”, – vardijo paveldo projektų konsultantas M.Užpelkis.
Švenčionių rajono savivaldybės darbuotojo archeologo Vido Semėno nuomone, Latvijoje dvarų ir pilių restauruota daugiau todėl, kad paveldosaugą reglamentuojantys teisės aktai toje šalyje gerokai liberalesni nei Lietuvoje.
Po Lietuvos dvarus keliavę lietuvių ir latvių paveldosaugos specialistai įsitikino, jog situacija šiose šalyse panaši: jei dvarus ir pilis nusiperka ir restauruoja bei rekonstruoja privatūs asmenys, dirbama greitai, ryžtingai, tačiau padaroma nemažai klaidų. Jei darbo imasi valstybė – užtrunka labai ilgai. Kuri blogybė yra mažesnė?