Ar europiečiai vis dar bijo vokiečių? Toks klausimas kilo po Europos Sąjungos (ES) viršūnių susitikimo, kuriame Lenkijos premjeras Jaroslawas Kaczynskis pareiškė, kad jo šalis nusipelno turėti daugiau balsų sprendžiant ES problemas. Tai, jo manymu, būtų kompensacija už per Antrąjį pasaulinį karą vokiečų išžudytus lenkus.
Be to, pastebėta, kad Vokietija, graži ir įdomi šalis, nėra mėgstama turistų, tarp jų ir lietuvių, kurie ten važiuoja nebent pirkti senų mašinų. Turistiniuose bukletuose europiečiams pirmiausia rekomenduojama aplankyti Prancūziją, Italiją, Ispaniją… Tai ar vis dar bijoma Vokietijos?
Toks klausimas Europos Sąjungos kuluaruose sukelia liūdesį ir nepasitikėjimą. Briuselyje manoma, kad bijoti Vokietijos – senamadiška, nes karas baigėsi daugiau kaip prieš šešiasdešimt metų.
Tačiau nepasitikėjimas Vokietija išlieka daugelyje Europos šalių, nors pastaruoju metu ta baimė slūgsta, nes Angela Merkel nė iš tolo neprimena karingo prūso. Vis tik nemaža dalis europiečių jaustųsi daug ramiau, jei susivienijusios Vokietijos ekonomika būtų silpna. Ir beveik kiekvienoje Europos šalyje galima sutikti manančiųjų, kad Vokietija kelia pavojų dėl tautinio vokiečių charakterio.
Lenkijos nuogąstavimai
Labiausiai Vokietija nepasitiki lenkai. J.Kaczynskis nuolat perspėja, kad „Vokietijoje vyksta kažkas bloga”, o dabartinę padėtį lygina su prieškario Europa, kai žmonės bijojo garsiai kalbėti apie didėjančią Vokietijos galią ir tyliai vis paklausia: „Ar Europa jau tikrai išsprendė Vokietijos klausimą?” Vokiečiai įtūžę. Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Stelnmeleris kartoja, kad lenkai nepagrįstai mini „istorinius prietarus”, o jos spauda visą šią vasarą įrodinėja, kad Vokietija yra draugiška šalis.
Vokietijos tramdymas
Tiesmukiški J.Kaczynskio argumentai pernelyg šiurkščiai skamba ir išauklėtam Briuseliui, kuris įsitikinęs, kad labiausiai Vokietiją tramdo ES plėtra. Juk ir pati ES idėja prasidėjo nuo plano sujungti Prancūzijos ir Vokietijos plieno ir anglies pramonę. Čia slypėjo dar vienas tikslas – kontroliuoti Rūro sritį ir gyvybiškai svarbius Vokietijos išteklius ir taip pažaboti Vokietijos galią.
Įsišaknijęs nepasitikėjimas Vokietija ilgą laiką darė įtaką svarbiems ES sprendimams. Net euro įvedimas kartais aiškinamas kaip ES reakcija į Vokietijos susivienijimą. Vieninga valiuta turėjo „pririšti” Vokietiją prie suvienytos Europos.
Įdomu, kad prancūzai 2000 metais elgėsi taip pat, kaip dabar elgiasi lenkai. Tuo metu jie nepritarė minčiai suteikti Vokietijai daugiau balsų sprendžiant tam tikrus ES klausimus, atkakliai tvirtindami, kad Vokietija ir Prancūzija turi būti lygiavertės ES narės. Daugumai vokiečių tokie pareiškimai nepatiko, o prancūzai po kelerių metų vis tik sutiko duoti Vokietijai daugiau balsų.
Tačiau 2004 metais į ES įstojusios Lenkijos pozicija Vokietijos atžvilgiu griežtesnė. Ir Vokietija, aktyviai rėmusi Lenkijos priėmimą, dėl to jaučiasi įžeista.
Teorija ir praktika
Daugeliui Europos valstybių yra ko pasimokyti iš Vokietijos, kuri pripažįsta ir viešai atsiprašinėja už savo praeities klaidas.
Vokiečių politikų ir istorikų nuomone, dėl Antrojo pasaulinio karo galima kaltinti arba ydingas ideologijas, militarizmą ir nacizmą, arba besivaržančias tautines Europos valstybes. Norint išspręsti ideologines problemas, reikia akylai rūpintis demokratija, o „tautinė problema” išsispręs suvienijus Europą.
Įtarūs ne tik lenkai. Į Vokietiją skeptiškai žiūri ir kai kurie Didžiosios Britanijos dešinieji. Čekija dar nepamiršo Vokietijos agresyvumo Sudetų krašto atžvilgiu. Tačiau tik Lenkijoje Vokietijos baimė turi įtakos šalies politikos formavimui, nes lenkai vis dar mąsto „galių pusiausvyros” terminais. Jie primena, kad Antrasis pasaulinis karas įvyko dėl didėjančios Vokietijos ir Rusijos galios. Tai aktualu ir šiandien, kai šios valstybės ėmė artimai bendradarbiauti energetikos srityje.
Tuo tarpu Vokietija stengiasi savo įvaizdį taisyti. Per pernai joje vykusį pasaulio futbolo čempionatą Vokietija parodė didelį svetingumą. Ir Briuselis mano, kad toks Vokietijos veidas yra nuoširdus, o ne kaukė ir šiandien jau nekelia sau tikslo tramdyti Vokietiją.
Amerikiečiai nebijo
Skirtingai nei europiečiai, amerikiečiai Vokietijos nebijo. Turistai iš JAV apgailestauja, kad Vokietija yra nuvertinama, nes, jų nuomone, vokiečiai – pati nuostabiausia tauta. Štai keli amerikiečių atsiliepimai:
„Mes su žmona visada stebėjomės, kodėl amerikiečiai nesiveržia į Vokietiją. Juk tai – vienas švariausių, saugiausių ir seniausių Europos kraštų. Berlynas kiekvieną kartą vis labiau atsigauna, Bavarija nuostabi”, – sako Robertas McNahonas.
Savo nuomone dalijasi ir Stephenas Plante’as: „Vokietijoje lankiausi penkis kartus. Dar nė karto nenusivyliau. Žmonės draugiški ir mandagūs, kraštovaizdis nuostabus ir švarus, o maistas, alus ir vynas visada puikūs. Ir vėl ten važiuoju. Tikiu, kad gerai praleisiu laiką.”
Amerikietis Jay pasakoja: „Į Vokietiją važiuoju dažnai. Čia mane visada priima šiltai. Aš visada žavėjausi vokiečiais ir dėkoju jiems už nuostabias akimirkas.”
Kitas turistas iš JAV Markas Pettifordas pastebi: „Manau, kad Vokietija nuvertinta. Daugelis JAV kelionių agentūrų, žurnalų ir televizijos laidų rekomenduoja aplankyti Prancūziją ir Italiją. Vokietijai reikia labiau pasistengti, kad ir apie ją taip kalbėtų.”
Tarytum atsakydamas į tokią pastabą, Vokietijoje gyvenantis Geoffas teigia: „Vokietija gali pasiūlyti žymiai daugiau nei bet kuri kita šalis. Jos švarūs ir sutvarkyti miestai su senomis tradicijomis – tik pradžia. Vokiečiams patinka šypsotis, dainuoti ir šokti. Vokietijos kraštovaizdį puošia istoriniai kaimeliai ir graži gamta. Čia galima rasti visko. O kur dar garsioji alaus šventė Octoberfest?”