Istorikai Vytenis ir Junona Almonaičiai ką tik išleido netradiciškai išsamų kelionių žinyną apie istorinį šiaurės Skalvos regioną – Mažosios Lietuvos etnokultūrinės srities dalį. Knygoje patiekiama net 120 lankytinų vietų – kultūros, istorijos ir gamtos vertybių, esančių dabartinėje Pagėgių savivaldybės teritorijoje bei Usėnų, Lauksargių, Viešvilės ir Smalininkų apylinkėse.
Esu tikra, kad dauguma lietuvių supratimo neturi, kur yra Šiaurės Skalva. Kodėl nusprendėte rengti kelionių knygą po istorinį regioną, o ne administracinį rajoną?
Pirmiausia todėl, kad pats esu istorikas, dėstau istoriją Vytauto Didžiojo universitete ir esu prisiekęs keliautojas. Anksčiau teko dirbti ir žygių, kelionių vadovu.
Imtis kelionių literatūros paskatino tai, kad Lietuvoje jaučiamas akivaizdus jos trūkumas.Nors šiuo metu jos labai daug išleidžiama, tačiau dažniausiai tai – ganėtinai paviršutiniški leidiniai.
Mes orientavomės į standartinį keliautoją, turintį aukštąjį išsilavinimą, kuris yra labai užsiėmęs, tačiau nori turiningai praleisti savaitgalį. Kuris yra smalsus ir nori pažinti šalį, važiuodamas tais maršrutais, kurie nėra labai populiarūs.
Mūsų leidžiamose knygose pirmiausiai nubrėžiamos etnokultūrinio regiono ribos, kad žmogus iš karto susivoktų, kur pateko į Žemaitiją ar į Mažąją Lietuvą. Vakarų Lietuvai tai ypatingai aktualu, nes dėl įvairių priežasčių vis dingsta arba sąmoningai nutrinama riba tarp Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos, tiksliau jos dalies Klaipėdos krašto.
Tačiau etnokultūriniai regionai yra nemaži ir niekaip netelpa į vieną knygą. Viena Klaipėdos kraštui reikėtų apie 1000 puslapių. Tiek čia yra kultūros paveldo, kuris gali būti pristatomas ir panaudojamas turizmui vystyti. Tokio dydžio leidinys nepatogus keliautojui. Todėl etnokultūrinius regionus daliname į istorinius regionus, kurių ribos susiklosčiusios per šimtmečius kartais yra nelabai aiškios, kartais labai aiškios, tačiau dabar yra primirštos.
Esame aprašę du regionus – Šiaurės Skalvą ir Karšuvą. Pirmąją knygą apie Šiaurės Skalvą išleidome 2003 m. Mūsų kelvedys po Rambyno papėdę pasirodė labai populiarus. Jo tiražas seniai pasibaigė. Todėl nusprendėme išleisti naują papildytą jo leidimą, kadangi per pastaruosius metus šiame krašte daug kas pasikeitė, be to šiemet sukanka 700 metų, kai Pagėgiai buvo pirmą kartą paminėti istoriniuose šaltiniuose. Šiam jubiliejui dedikuotas antrasis knygos „Šiaurės Skalva” leidimas.
Apie istorinį Karšuvos regioną esame išleidę dvi knygas. Pirmojoje knygoje aprašėme jo pietinę dalį – šiandieninį Tauragės rajonas bei Jurbarko rajono šiaurinė dalis – Eržvilko apylinkės. Antrojoje dalyje aprašėme Šilalės rajoną, išskyrus Laukuvos apylinkes, kurios istoriškai priskirtinos Medininkų regionui.
Administraciniai rajonai daugeliu atveju visiškai neatspindi istorinių ribų. Pavyzdžiui Jurbarko rajone suplakta gabalėlis Žemaitijos, Mažosios Lietuvos ir Panemunė, kuri yra atskiras istorinis regionas.
Kas yra šiaurės Skalva šiandien?
Tai yra ta teritorija, kurioje gyveno skalvių gentis bei jos palikuonys. Teritorija neblogai matosi tarmių žemėlapyje – šiame krašte žmonės kalba aukštaičių tarme. Administraciškai tai yra visa Pagėgių savivaldybės teritorija, išskyrus vieną kaimą, kuris priskirtas per klaidą iš Žemaitijos, Viešvilės ir Smalininkų seniūnijos, kurios formaliai priklauso Jurbarko rajonui, Lauksargių seniūnija, kuri priklauso Tauragės rajonui, ir šiek tiek Ūsėnų seniūnijos, kuri priklauso Šilalės rajonui.
Kaip rekomenduojate keliauti po šiaurės Skalvą?
Keliauti po šiaurės Skalvą yra daug galimybių. Tarkim, Vilkyškių kalvagūbris yra nuostabi vieta keliauti pėsčiomis, o jei Dievulis kartais sniego pabarsto – tai galima ir slidėmis. Nuo kalvos į abi puses atsiveria nuostabūs peizažai. Palei Nemuną yra neblogos galimybės keliauti dviračiais. Tiesa, ne tiems dviratininkams, kurie sako, kad dviračiams reikia asfaltuotų kelių. Tokių šiose vietose kol kas nėra, bet yra lauko keliukų, žvyrkeliukų ir natūrali gamta, kuri atperka nepatogumus.
Mūsų knygos labiausiai pritaikytos keliauti automobiliu, kai per trumpą laiką galima daug pamatyti.
Informacija jūsų knygoje pateikta labai išsamiai, kaip joje susiorientuoti?
Siekėme, kad kelionių vadovai būtų maksimaliai informatyvūs ir funkcionalūs. Prie knygos pateikiame žemėlapį, kuriame sužymėtos lankytinos, nakvynės vietos, turizmo infrastruktūra, stovyklavietės. Lankytinos vietos padalintos į dvi kategorijos – skaisčiai raudoni taškai žymi labai svarbias vietas, mažiau svarbias vietas ženklina mėlyni taškai.Visi lankytini objektai dar pateikiami ir vietovardžių rodyklėje bei pažymėti numeriais prie jų fotografijų.
Informacija susluoksniuota. Svarbiausi dalykai pateikiami stambesniu šriftu, antro lygio informacija pateikiam smulkesnėmis raidėmis. Knyga „Šiaurės Skalva” išleista enciklopediniu šriftu. Jo apimtis 207 puslapiai, į kiekvieną sukišta 1900 spaudos ženklų. Knyga telpa į švarko kišenę ir su ja galima leisti į kelionę ne vienai dienai.
Kelionių vadovus rengiate drauge su žmona, papasakokite apie kūrybinį tokio leidinio gimimo procesą.
Knygos rengiame nuolat. Informaciją kaupiam kelionių metu. Nėra knygoje nė vienos vietos, kurioje mes nebūtume buvę. Kadangi patys ir fotografuojame, o norint padaryti gerą fotografiją reikia būti tinkamu laiku tinkamoje vietoje, arba norint daugiau pabendrauti su žmonėmis – tenka į tą pačią vietą keliauti ir po 2-3 kartus.
Informacijos tenka pasirankioti literatūroje, skaitome viską iš eilės – pirmiausia visus rajoninius laikraščius, mokslinę literatūrą, kadangi pats esu istorikas, panaudoju ir mokslinius duomenis. Jei literatūroje nerandi atsakymo – reikia jį surasti pačiam.
Rašydamas apie šiaurės Skalvą akcentuoju, kad šiemet Pagėgiams yra 700 metų. Ta žinia – iš mano mokslinio straipsnio, kurį parengiau, remdamasi Berlyno archyvų pateikta medžiaga. Mano tyrimą patvirtina ir kiti istorikai, tačiau miestelis iki šiol švenčia kitą savo gimimo datą, kuri yra klaidinga.
Knygoje pateikiate labai daug lankytinų vietų. Kokia jūsų nuomonė apie kultūrinio turizmo infrastruktūrą ir jos galimybes šiame regione?
Mano esminis įspūdis šiaurės Skalvos regione, kad mes velniškai nesaugome savo kultūros paveldo. Pirmame knygos leidime apie šį regioną buvo aprašyta keletas lankytinų kapinaičių. Praėjus ketveriems metams aš nuvykęs į tas vietas neradau dėmesio vertų objektų – išplėšta ir pavogta. Tai didžiuliai praradimai, kurie nuteikia liūdnai.
Leidžiant pirmą knygą buvo nemažai neblogų autentiškų namukų prie kelio Smalininkai -Šilutė. Dabar atvažiuojame – jau sudėti į ją plastikiniai langai, viskas pasikeitę. Dabar dar kirsdamas buvusią Didžiosios ir Mažosios Lietuvos ribą vizualiai matai kitą kultūrinę erdvę, tačiau Klaipėdos kraštas praranda savo vietą, tuoj jis bus toks pats kaip Žemaitija.
Kelionių metu kartais tenka patiems atsiraitoti rankoves ir imtis darbų. Stengiamės atrinkti pačius vertingiausius paminklus, pasiūlyti juos valstybės apsaugai.
Naujame knygos leidime aprašytos Naujienos kaimo kapinaitės, kuriose yra palaidoti vieno žymiausių lietuvininkų Viliaus Gaigalaičio tėvai. Rašydami pirmą knygos leidimą vos suradome tas kapinaites, nes jos buvo virtusios mišku, kol rengėme antrą leidimą organizavome keletą konkursų ir su bičiulių pagalba pastatėme atminimo ženklą – krikštą Gaigalaičio tėvams ir dabar tos kapinaitės jau yra lankytina vieta.
Kuris Lietuvos regionas pačiam yra įdomiausias, mieliausias?
Man visa mūsų šalis įdomi, tik nepajėgiu jos visos aprašyti ir uždengti štai tokiomis knygomis. Taip susiklostė, kad dirbu daugiau Vakarų pusėje – Žemaitijoje, Mažojoje Lietuvoje, tačiau tai nereiškia, kad man neįdomios ar malonios kitos Lietuvos vietos. Galiu pabučiuoti, bet kurią Lietuvos vietą.